-
Registracija
-
Pacientui
-
Gydymas
- Konsultacinė pagalba
- Diagnostika
-
Chirurgija
- Anesteziologijos, reanimacijos ir operacinės skyrius
- Bendrosios ir abdominalinės chirurgijos ir onkologijos skyrius
- Krūtinės chirurgijos ir onkologijos skyrius
- Galvos – kaklo ir odos navikų chirurgijos skyrius
- Onkourologijos skyrius
- Onkoginekologijos skyrius
- Krūties ligų chirurgijos ir onkologijos skyrius
- Dienos chirurgijos skyrius
- Terapija
- Slauga
- Fizinė medicina ir reabilitacija
- Medicinos etika
- Infekcijų kontrolė
- Klinikiniai tyrimai
- Gydymo protokolai
- Padėkos
- Kompetencijos centrai
-
Mokslas
-
Registras
- Titulinis
- Pacientui
- Onkologinės ligos
- Gimdos
- Gydymas
Gimdos kūno vėžys
Didžiajai daliai moterų, susirgusių gimdos kūno vėžiu, liga nustatoma ankstyvos stadijos, kai navikas tebėra tik gimdoje, neišplitęs už jos ribų – kraujavimas ar kraujingos išskyros iš lyties takų menopauzės metu verčia moterį nedelsiant kreiptis į gydytoją. Šiais atvejais liga sėkmingai gydoma chirurginiu būdu pašalinant gimdą, t. y. atliekant operaciją, vadinama hysterektomija. Kitas papildomas gydymas dažnai nereikalingas.
Radioterapija kartais gali būti taikoma po operacijos, kai operavęs chirurgas nėra visiškai įsitikinęs operacijos radikalumu, t. y., kai išliko bent minimali ligos atsinaujinimo rizika.
Radioterapija gali būti taikoma gydyti gimdos kūno vėžį, kai operacinis gydymas dėl kokių nors priežasčių negalimas, kai liga nustatyta pernelyg išplitusi, t. y. didelės stadijos ar kai liga atsinaujino.
Ligai išplitus į kitas kūno sritis, gali būti taikomas gydymas moteriškuoju hormonu progesteronu, siekiant sumažinti naviko apimtį ir tokiu būdu kontroliuoti ligos simptomus.
Chemoterapija kartais taikoma išplitusį gimdos kūno vėžį gydyti, siekiant sumažinti naviko apimtį ir kontroliuoti ligos simptomus.
Gydymo parinkimą lemia šie svarbiausi veiksniai:
- gimdos kūno vėžio stadija, vėžio diferencijacijos laipsnis
- moters amžius
- bendroji pacientės sveikatos būklė, lydinčios ligos, jų pasireiškimo laipsnis
Prieš sutinkant pradėti gydymą, moteris turi paklausti apie:
- kokios apimties gydymas (operacija, radioterapija)numatytas
- kokie numatyto taikyti gydymo privalumai ir trūkumai
- kokios gydymo alternatyvos
- kokia numatyto taikyti gydymo rizika ir pašaliniai poveikiai
Chirurginis gydymas
Dažniausai pasitvirtina, kad liga iš tiesų nėra išplitusi ir jai gydyti pakaks atliktos operacijos. Tačiau esant kad ir mažiausiai ligos recidyvo galimybei, po operacijos dar gali būti papildomai taikoma radioterapija.
Operacijos išvakarėse pacientę apžiūri gydytojas anesteziologas, paaiškina apie numatomą nejautrą operacijos metu, paskiria raminamųjų bei migdomųjų vaistų, kad pacientė gerai pailsėtų.
Būtina, kad operacijos metu būtų tuščias skrandis ir gerai išvalytas žarnynas. Tokiomis sąlygomis chirurgui lengviau operuoti, o po operacijos pacientės nepykina, nevargina pilvo pūtimas, greičiau sveikstama. Tuo tikslu jau dieną prieš operaciją pacientei duodami tik lengvi pusryčiai ir pietūs, vakarienės valgyti negalima. Vakare galima išgerti tik skysčių, o 6-8 val prieš operaciją visai negalima nei valgyti nei gerti. Dieną prieš operaciją pacientei skiriami liuosuojantys vaistai, o iš vakaro ir iš ryto prieš operaciją atliekamos dar ir valomosios klizmos.
Šlapimo pūslė operacijos metu taip pat turi būti tuščia, todėl prieš vykstant į operacinę būtina nusišlapinti.
Labai svarbi ir asmeninė pacientės higiena. Kūno oda turi būti labai švari, tai sumažina infekijos pavojų. Iš vakaro ir operacijos dienos rytą reikia nusiprausti po dušu, naudoti muilą. Ypač svarbu rūpestingai nuprausti tas kūno vietas, kuriose didžiausia bakterijų galimybė – kaklą, pažastis, kirkšnis, tarpvietę, kojų pėdas, tarpupirščius. Iš vakaro reikia pašalinti plaukus nuo gaktos srities.
Siekiant išvengti trombembolinių komplikacijų, ypač jei pacientei yra išsiplėtusios blauzdų venos, operacijos metu bei keletą dienų po operacijos pacientė turi dėvėti specialias elastines kojines ar jos kojos subintuojamos elastiniu bintu. Taip pagerėja kraujotaka ir sumažėja trombų venose susidarymo galimybė.
Visas procedūras prieš operaciją padeda atlikti palatos slaugytoja.
Keletą dienų po operacijos, kol pacientė negali valgyti ir gerti, jai skiriamos intraveninės skysčių infuzijos – taip palaikomas organizmo skysčių balansas.
Kas dieną ar kas dvi atliekami pilvo žaizdos perrišimai. Kad sekretas, pirmosiomis dienomis ar savaitę po operacijos nuolat susidarantis operacijos vietoje, nesikauptų pilvo ertmėje, baigdamas operaciją, chirurgas pilvo žaizdoje palieka keletą drenavimo vamzdelių. Jais skysčiai iš pilvo ertmės ir žaizdos išteka į išorę ir susikaupia plastikiniame maišelyje. Gydytojas, stebėdamas besirenkančio į maišelį skysčio kiekį bei spalvą, gali vertinti, kaip vyksta gijimas. Kai sekretas nustoja rinktis, vamzdeliai ištraukiami.
Po operacijos būna sunku šlapintis, todėl per šlapimkanalį į šlapimo pūslę įstumiamas plonas lankstus vamzdelis, vadinamas kateteriu, kurio išorinis galas sujungiamas su šlapimo surinktuvu – šlapimas laisvai išteka iš šlapimo pūslės į surinktuvą. Taip stebima, ar po operacijos inkstai pakankamai išskiria šlapimo, ar jame nėra kraujo ir kt. Paprastai, jei viskas gerai, kateteris pašalinamas po dviejų trijų dienų.
Po operacijos pacientė jaučia skausmą pilvo žaizdoje, pilvo gilumoje. Skausmas malšinamas nuskausminamaisiais vaistais. Jei vis dėlto ir gaunant šiuos vaistus skausmas visiškai nepraeina, būtina pranešti apie tai gydytojui ar slaugytojai – nuskausminamieji vaistai bus pakeisti kitais ar pakeista jų dozė. Tinkamai nuskausminta pacientė skausmo visai nejaučia.
Paprastai praėjus 8-10 parų po operacijos, kai operacinė pilvo žaizda sugyja ir iš žaizdos pašalinami siūlai, pacientė jau gali vykti į namus. Gydytojas parašo išrašą iš pacientės ligos istorijos ir pasiunčia jį pacientės šeimos gydytojui. Išraše nurodoma, pacientės ligos diagnozė, kaip gydyta, koks gydymas rekomenduojamas toliau. Gydytojas, išleisdamas pacientę, perspėja, kad pirmuosius tris mėnesius po operacijos negalima per daug intensyviai sportuoti, kelti sunkesnių daiktų, per anksti sėsti už mašinos vairo. Operuotoms moterims rūpi, kaip operacija atsilieps jų seksualiniam gyvenimui. Kai operacijos sritis sugyja, mažiausiai apie 6 savaites rekomenduojama nepradėti seksualinio gyvenimo. Daugelis operuotų moterų nesiskundžia seksualinio gyvenimo sutrikimais, tačiau daliai operuotųjų po operacijos sutrumpėja makštis, dėl ko intymūs santykiai gali būti skausmingi. Kartais moterys baiminasi, kad piktybinė liga gali būti perduota partneriui. Tačiau ši baimė neturi pagrindo.
Kai operacija atliekama dar menstruojančioms pacientėms, išsivysto ankstyva menopauzė, nes, pašalinus kiaušides ir gimdą, nebegaminami moteriški lytiniai hormonai estrogenai. Tokias moteris vargina karščio priplūdimo bangos, prakaitavimas, makšties sausumas. Dėl to sumažėja lytinis potraukis, intymių santykių metu gali būti jaučiamas diskomfortas. Moterys turi pasikonsultuoti su ginekologu, kaip palengvinti šiuos simptomus.
Po histerektomijos moteris nebegali turėti vaikų.
Dažniausias gimdos kūno vėžio gydymo, kai liga yra ankstyvos stadijos, būdas – chirurginė operacija, kurios metu pašalinama gimda ir jos priklausiniai, t. y. kiaušintakiai ir kiaušidės. Ši operacija vadinama totalia hysterektomija. Paprastai šios operacijos metu šalinami ir artimieji gimdos limfmazgiai. Visą operacinę medžiagą mikroskopu ištira patologas ir tiksliai nustato, ar liga nėra išplitusi už gimdos ribų.
Dažniausai pasitvirtina, kad liga iš tiesų nėra išplitusi ir jai gydyti pakaks atliktos operacijos. Tačiau esant kad ir mažiausiai ligos recidyvo galimybei, po operacijos dar gali būti papildomai taikoma radioterapija.
Prieš operaciją
Kad operacija ir sveikimo laikotarpis po operacijos vyktų kuo sėkmingiau ir sklandžiau, būtina įvertinti ir bendrąją pacientės sveikatos būklę, t. y. ar pakankamai gera jos širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, virškinimo, šlapimo išskyrimo sistemų veikla. Paprastai pacientę prieš operaciją konsultuoja gydytojas terapeutas, o jei reikia ir kiti gydytojai specialistai. Jie įvertina bendrąją jos sveikatos būklę, jei reikia, paskiria atlikti tyrimų, koreguoja lydinčių ligų, pvz., padidėjusio kraujospūdžio, išeminės širdies ligos, diabeto, broncinės astmos ar kitų gydymą.
Kad operacija ir sveikimo laikotarpis po operacijos vyktų kuo sėkmingiau ir sklandžiau, būtina įvertinti ir bendrąją pacientės sveikatos būklę, t. y. ar pakankamai gera jos širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, virškinimo, šlapimo išskyrimo sistemų veikla. Paprastai pacientę prieš operaciją konsultuoja gydytojas terapeutas, o jei reikia ir kiti gydytojai specialistai. Jie įvertina bendrąją jos sveikatos būklę, jei reikia, paskiria atlikti tyrimų, koreguoja lydinčių ligų, pvz., padidėjusio kraujospūdžio, išeminės širdies ligos, diabeto, broncinės astmos ar kitų gydymą.
Operacijos išvakarėse pacientę apžiūri gydytojas anesteziologas, paaiškina apie numatomą nejautrą operacijos metu, paskiria raminamųjų bei migdomųjų vaistų, kad pacientė gerai pailsėtų.
Būtina, kad operacijos metu būtų tuščias skrandis ir gerai išvalytas žarnynas. Tokiomis sąlygomis chirurgui lengviau operuoti, o po operacijos pacientės nepykina, nevargina pilvo pūtimas, greičiau sveikstama. Tuo tikslu jau dieną prieš operaciją pacientei duodami tik lengvi pusryčiai ir pietūs, vakarienės valgyti negalima. Vakare galima išgerti tik skysčių, o 6-8 val prieš operaciją visai negalima nei valgyti nei gerti. Dieną prieš operaciją pacientei skiriami liuosuojantys vaistai, o iš vakaro ir iš ryto prieš operaciją atliekamos dar ir valomosios klizmos.
Šlapimo pūslė operacijos metu taip pat turi būti tuščia, todėl prieš vykstant į operacinę būtina nusišlapinti.
Labai svarbi ir asmeninė pacientės higiena. Kūno oda turi būti labai švari, tai sumažina infekijos pavojų. Iš vakaro ir operacijos dienos rytą reikia nusiprausti po dušu, naudoti muilą. Ypač svarbu rūpestingai nuprausti tas kūno vietas, kuriose didžiausia bakterijų galimybė – kaklą, pažastis, kirkšnis, tarpvietę, kojų pėdas, tarpupirščius. Iš vakaro reikia pašalinti plaukus nuo gaktos srities.
Siekiant išvengti trombembolinių komplikacijų, ypač jei pacientei yra išsiplėtusios blauzdų venos, operacijos metu bei keletą dienų po operacijos pacientė turi dėvėti specialias elastines kojines ar jos kojos subintuojamos elastiniu bintu. Taip pagerėja kraujotaka ir sumažėja trombų venose susidarymo galimybė.
Visas procedūras prieš operaciją padeda atlikti palatos slaugytoja.
Po operacijos
Po operacijos pacientė skatinama kuo anksčiau pradėti aktyviai judėti. Kol dar per sunku keltis, labai svarbu lovoje reguliariai mankštinti kojų raumenis, atlikti gilaus kvėpavimo pratimus – jų pamoko ir padeda atlikti kineziterapeutas ar specialiai parengta slaugytoja. Saikingas fizinis aktyvumas padeda išvengti daugelio pooperacinių komplikacijų, pavyzdžiui, plaučių uždegimo, venų trombozės, skatina gijimą.
Po operacijos pacientė skatinama kuo anksčiau pradėti aktyviai judėti. Kol dar per sunku keltis, labai svarbu lovoje reguliariai mankštinti kojų raumenis, atlikti gilaus kvėpavimo pratimus – jų pamoko ir padeda atlikti kineziterapeutas ar specialiai parengta slaugytoja. Saikingas fizinis aktyvumas padeda išvengti daugelio pooperacinių komplikacijų, pavyzdžiui, plaučių uždegimo, venų trombozės, skatina gijimą.
Keletą dienų po operacijos, kol pacientė negali valgyti ir gerti, jai skiriamos intraveninės skysčių infuzijos – taip palaikomas organizmo skysčių balansas.
Kas dieną ar kas dvi atliekami pilvo žaizdos perrišimai. Kad sekretas, pirmosiomis dienomis ar savaitę po operacijos nuolat susidarantis operacijos vietoje, nesikauptų pilvo ertmėje, baigdamas operaciją, chirurgas pilvo žaizdoje palieka keletą drenavimo vamzdelių. Jais skysčiai iš pilvo ertmės ir žaizdos išteka į išorę ir susikaupia plastikiniame maišelyje. Gydytojas, stebėdamas besirenkančio į maišelį skysčio kiekį bei spalvą, gali vertinti, kaip vyksta gijimas. Kai sekretas nustoja rinktis, vamzdeliai ištraukiami.
Po operacijos būna sunku šlapintis, todėl per šlapimkanalį į šlapimo pūslę įstumiamas plonas lankstus vamzdelis, vadinamas kateteriu, kurio išorinis galas sujungiamas su šlapimo surinktuvu – šlapimas laisvai išteka iš šlapimo pūslės į surinktuvą. Taip stebima, ar po operacijos inkstai pakankamai išskiria šlapimo, ar jame nėra kraujo ir kt. Paprastai, jei viskas gerai, kateteris pašalinamas po dviejų trijų dienų.
Po operacijos pacientė jaučia skausmą pilvo žaizdoje, pilvo gilumoje. Skausmas malšinamas nuskausminamaisiais vaistais. Jei vis dėlto ir gaunant šiuos vaistus skausmas visiškai nepraeina, būtina pranešti apie tai gydytojui ar slaugytojai – nuskausminamieji vaistai bus pakeisti kitais ar pakeista jų dozė. Tinkamai nuskausminta pacientė skausmo visai nejaučia.
Paprastai praėjus 8-10 parų po operacijos, kai operacinė pilvo žaizda sugyja ir iš žaizdos pašalinami siūlai, pacientė jau gali vykti į namus. Gydytojas parašo išrašą iš pacientės ligos istorijos ir pasiunčia jį pacientės šeimos gydytojui. Išraše nurodoma, pacientės ligos diagnozė, kaip gydyta, koks gydymas rekomenduojamas toliau. Gydytojas, išleisdamas pacientę, perspėja, kad pirmuosius tris mėnesius po operacijos negalima per daug intensyviai sportuoti, kelti sunkesnių daiktų, per anksti sėsti už mašinos vairo. Operuotoms moterims rūpi, kaip operacija atsilieps jų seksualiniam gyvenimui. Kai operacijos sritis sugyja, mažiausiai apie 6 savaites rekomenduojama nepradėti seksualinio gyvenimo. Daugelis operuotų moterų nesiskundžia seksualinio gyvenimo sutrikimais, tačiau daliai operuotųjų po operacijos sutrumpėja makštis, dėl ko intymūs santykiai gali būti skausmingi. Kartais moterys baiminasi, kad piktybinė liga gali būti perduota partneriui. Tačiau ši baimė neturi pagrindo.
Kai operacija atliekama dar menstruojančioms pacientėms, išsivysto ankstyva menopauzė, nes, pašalinus kiaušides ir gimdą, nebegaminami moteriški lytiniai hormonai estrogenai. Tokias moteris vargina karščio priplūdimo bangos, prakaitavimas, makšties sausumas. Dėl to sumažėja lytinis potraukis, intymių santykių metu gali būti jaučiamas diskomfortas. Moterys turi pasikonsultuoti su ginekologu, kaip palengvinti šiuos simptomus.
Po histerektomijos moteris nebegali turėti vaikų.
Gydymas radioterapija
Radioterapija gimdos kūno vėžį gydyti atliekama:
• jei po operacijos lieka ligos recidyvo rizika
• jei pacientė operuotis nesutinka ar operacija negalima dėl kitų ligų
• jei navikinis procesas pernelyg išplitęs už gimdos ribų
• jei liga recidyvavo
Kaip minėta, jonizuojantieji spinduliai naikina vėžio ląsteles. Tačiau jie žaloja ir sveikuosius į švitinimo apimtį pakliūnančius audinius. Todėl, norint išgauti didžiausią įmanomą naudą iš radioterapijos, t. y. iki reikiamos dozės apšvitinti naviką ir išsaugoti aplinkinius sveikus audinius ir organus, reikia viską labai tiksliai suplanuoti ir apskaičiuoti. Spindulinis gydymas planuojamas taip, kad navikas būtų apšvitintas pakankama jį sunaikinti, iš visų pusių tolygia spindulių doze, o sveikieji gretimi audiniai ir organai gautų kuo mažesnes dozes ir išliktų nepažeisti. Sudarant spindulinio gydymo planą dalyvauja ne tik gydytojas onkologas radioterapeutas, bet ir gydytojai radiologai, medicinos fizikai, klinikiniai radiobiologai, t. y. visa spindulinio gydymo planavimo grupė.
Pirmiausia atliekamos planuojamos apšvitinti dubens srities kompiuterinės tomogramos, t. y. skersiniai dubens rentgeniniai vaizdai, kuriuose onkologas radioterapeutas pažymi norimą apšvitinti audinių apimtį: gimdą, artimiausius audinius, limfmazgius. Medicinos fizikai parenka atitinkamą švitinimo laukų skaičių (jų gali būti 2, 3, 4 ir daugiau), jų dydį, apskaičiuoja spindulių pluošto kritimo kampą į kiekvieną numatytą apšvitinti lauką, spindulių dozę, švitinimo laiką taip, kad visi numatyti apšvitinti audiniai tolygiai iš visų pusių gautų reikiamą spindulių dozę, o sveiki šalia esantys organai nenukentėtų. Spindulinio gydymo planas su visais jo parametrais išspausdinamas popieriuje – juo kaskart, atlikdami švitinimo seansą, vadovaujasi gydytojas onkologas radioterapeutas ir jam padedantis radiologijos technologas.
Labai svarbu, kad kiekvieną kartą švitinant spindulių pluoštas kristų vis į tą pačią vietą, “nepraeitų pro šalį”. Tuo tikslu pacientės dubens srities oda tatuiruojama: ant odos specialiais dažais keliose reikiamose vietose paliekami adatos galvutės dydžio ženklai, kurie padeda gydymą atliekančiam radioterapeutui pacientę kaskart paguldyti vienodai ir tiksliai nukreipti spindulius. Šios žymės lieka visam laikui, bet, būdamos labai mažos, beveik nepastebimos. Kartais radioterapeutas papildomai specialiu pieštuku ant pilvo odos pasižymi švitinimo laukų ribas. Šias žymes galima nuplauti tik baigus radioterapinį gydymą.
Pasirengimas švitinimui gali užtrukti keletą dienų ar savaitę. Viską parengus, galima pradėti radioterapiją. Pacientaė patogiai paguldoma ant švitinimo stalo. Ji turi gulėti ant nugaros (išorinė radioterapija taikoma pacientui gulint). Seanso metu pacientė švitinimo kambaryje paliekama viena. Jonizuojančiajai spinduliuotei veikiant žmogaus kūną, nieko nejaučiama. Paprasčiausiai reikia kelias minutes ramiai pagulėti. Kaip minėta, navikas turi būti apšvitinamas iš visų pusių tolygiai, todėl švitinimo aparato galvutė kartkartėmis, priklausomai nuo to, kiek švitinimo laukų suplanuota, keis savo padėtį ir judės aplink pacientės liemenį. Apie tai gydytojas būtinai įspėja iš anksto, kad pacientė be reikalo neišsigąstų. Visa, kas vyksta švitinimo patalpoje, gydytojas mato iš gretimo kambario televizoriaus ekrane ir net gali pasikalbėti su paciente.
Gydymas gali būti atliekamas tiek stacionaro, tiek ambulatorinėmis sąlygomis. Dažniausiai vienos dienos spindulių dozė į švitinamą sritį yra 1,8–2 Gy (Grėjai), viso kurso – numato gydytojas radiologas, priklausomai nuo to, ar spindulinis gydymas atliekamas po operacijos, ir ar jis bus derinamas su vidine radioterapija, ar gydomas ligos recidyvas ir kt.
Išorinės radioterapijos metu gali būti sudirginta švitinamos pilvo srities oda – ji tampa jautresnė, gali niežėti, gali parausti, šerpetoti, t. y. gali vystytis odos spindulinis uždegimas. Todėl negalima odos valyti spiritu, plauti karštu vandeniu, dirginti dezodorantais, kvapiaisiais muilais, kremais ir pan. Jei atsirado odos pažeidimo požymių, reikia pasisakyti gydytojui – bus paskirti specialūs tepalai, pavilgai, ar kitos gydomosios priemonės.
Gimdos kūno vėžio atvejais brachiterapija naudojama po gimdos operacijos, kai išlieka ligos atsinaujinimo rizika. Moterims, kurioms dėl įvairių priežasčių negalima taikyti chirurginio gydymo arba jei ji nesutinka operuotis, brachiterapija gali būti naudojama kaip alternatyva operaciniam gydymui. Brachiterapija, priklausomai nuo kiekvieno individualaus atvejo, gali būti naudojama kaip savarankiškas gydymo metodas arba derinyje su išorine radioterapija.
Kai brachiterapija atliekama po gimdos pašalinimo operacijos, siekiama apšvitinti viršutinę makšties dalį, kur galėtų būti įsiskverbusių piktybinių ląstelių iš gimdos kūno naviko. Dabar, naudojant modernią šiuolaikišką brachiterapijos aparatūrą, brachiterapijos atlikimo technika supaprastėjo, švitinimo seansai tapo trumpi, nevarginantys pacientės. Nedideli jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai (adatos storumo, 0,5 cm ilgio) automatiniu būdu plonais plastikiniais vamzdeliais iš aparato šaltinių sugyklos nukeliauja į reikiamą apšvitinti makšties vietą ir ją apšvitina, o po to automatiniu būdu sugrįžta į aparato saugyklą. Švitinimo metu šaltiniai keičia savo padėtį taip, kad makšties sienelės būtų apšvitintos iš visų pusių tolygiai. Medicinos fizikai iš anksto apskaičiuoja švitinimo trukmę, šaltinių padėtis, spindulių dozes. Brachiterapijos aparatas visa tai vykdo automatiškai. Seanso metu pacientė guli švitinimo patalpoje viena, gydytojas ją stebi vaizdo ekrane. Seansas trunka kelias ar keliolika minučių. Visa planuota spindulių dozė pasiekiama per 4–5 brachiterapijos seansus.
Kai brachiterapija atliekama neoperuotoms pacientėms, siekiama iki reikamos dozės iš vidaus apšvitinti gimdos kūną bei viršutinę makšties dalį. Jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai taip, kaip aprašyta aukščiau, automatiniu būdu vamzdeliais iš aparato šaltinių saugyklos nukeliauja į gimdos ertmę, reikiamą apšvitinti makšties vietą. Kai švitinimo laikas baigiasi, šaltiniai automatiškai sugrįžta į aparatą.
Radioterapijos metu gali išsivystyti šlapimo pūslės uždegimas – cistitas. Pacientė pajunta norą dažniau šlapintis, šlapinantis vargina deginimo jausmas. Apie tai reikia pasikalbėti su gydytoju, jis paskirs reikiamų vaistų.
Radioterapija gali būti atsiradusio didesnio ar mažesnio silpnumo bei nuolatinio nuovargio priežastimi. Tai priklauso nuo jau realizuotos spindulių dozės bei gydymo trukmės. Prieš pradėdamas gydymą onkologas radioterapeutas įspėja pacientę, ko galima tikėtis. Gydymo metu reikėtų pakankamai pailsėti, ypač jei reikia kasdien atvykti gydytis iš toliau.
Minėti nemalonūs pojūčiai išnyksta praėjus kelioms savaitėms po gydymo. Tačiau kai kurie simptomai gali tęstis ilgesnį laiką ar kartotis. Apie tai reikia informuoti savo šeimos gydytoją – jis duos patarimų ar pasiųs konsultuotis pas onkologą radioterapeutą.
Radioterapijos kurso metu pacientas gali bendrauti su kitais žmonėmis taip, kaip ir anksčiau, nes jis neskleidžia jonizuojančiosios spinduliuotės.
Kartais tiesiosios žarnos, šlapimo pūslės sudirginimo reiškiniai tampa lėtiniais. Tuomet pacientę nuolat vargina viduriavimai, padažnėjęs noras šlapintis. Kai kurioms pacientėms ilgainiui tampa trapios šlapimo pūslės bei tiesiosios žarnos gleivinės kraujagyslės. Dėl to kartkartėmis gali pasirodyti kraujo šlapime ar išmatose. Tai gali tęstis mėnesiais ar metais. Pastebėjus kraują šlapime ar išmatose, būtina kreiptis į gydytoją – reikia nustatyti kraujavimo priežastį ir imtis tinkamo gydymo.
Jei radioterapijos metu buvo švitinama ne tik gimda, bet ir mažojo dubens limfmazgiai, ilgainiui gali išsivystyti apatinių galūnių nuolatinis pabrinkimas, vadinamas limfedema. Šis pašalinis poveikis gana retas.
Radioterapija gimdos kūno vėžį gydyti atliekama:
• jei po operacijos lieka ligos recidyvo rizika
• jei pacientė operuotis nesutinka ar operacija negalima dėl kitų ligų
• jei navikinis procesas pernelyg išplitęs už gimdos ribų
• jei liga recidyvavo
Radioterapiją atlieka gydytojas onkologas radioterapeutas radioterapijos skyriuje stacionaro ar ambulatorinėmis sąlygomis.
Kaip minėta, jonizuojantieji spinduliai naikina vėžio ląsteles. Tačiau jie žaloja ir sveikuosius į švitinimo apimtį pakliūnančius audinius. Todėl, norint išgauti didžiausią įmanomą naudą iš radioterapijos, t. y. iki reikiamos dozės apšvitinti naviką ir išsaugoti aplinkinius sveikus audinius ir organus, reikia viską labai tiksliai suplanuoti ir apskaičiuoti. Spindulinis gydymas planuojamas taip, kad navikas būtų apšvitintas pakankama jį sunaikinti, iš visų pusių tolygia spindulių doze, o sveikieji gretimi audiniai ir organai gautų kuo mažesnes dozes ir išliktų nepažeisti. Sudarant spindulinio gydymo planą dalyvauja ne tik gydytojas onkologas radioterapeutas, bet ir gydytojai radiologai, medicinos fizikai, klinikiniai radiobiologai, t. y. visa spindulinio gydymo planavimo grupė.
Pirmiausia atliekamos planuojamos apšvitinti dubens srities kompiuterinės tomogramos, t. y. skersiniai dubens rentgeniniai vaizdai, kuriuose onkologas radioterapeutas pažymi norimą apšvitinti audinių apimtį: gimdą, artimiausius audinius, limfmazgius. Medicinos fizikai parenka atitinkamą švitinimo laukų skaičių (jų gali būti 2, 3, 4 ir daugiau), jų dydį, apskaičiuoja spindulių pluošto kritimo kampą į kiekvieną numatytą apšvitinti lauką, spindulių dozę, švitinimo laiką taip, kad visi numatyti apšvitinti audiniai tolygiai iš visų pusių gautų reikiamą spindulių dozę, o sveiki šalia esantys organai nenukentėtų. Spindulinio gydymo planas su visais jo parametrais išspausdinamas popieriuje – juo kaskart, atlikdami švitinimo seansą, vadovaujasi gydytojas onkologas radioterapeutas ir jam padedantis radiologijos technologas.
Labai svarbu, kad kiekvieną kartą švitinant spindulių pluoštas kristų vis į tą pačią vietą, “nepraeitų pro šalį”. Tuo tikslu pacientės dubens srities oda tatuiruojama: ant odos specialiais dažais keliose reikiamose vietose paliekami adatos galvutės dydžio ženklai, kurie padeda gydymą atliekančiam radioterapeutui pacientę kaskart paguldyti vienodai ir tiksliai nukreipti spindulius. Šios žymės lieka visam laikui, bet, būdamos labai mažos, beveik nepastebimos. Kartais radioterapeutas papildomai specialiu pieštuku ant pilvo odos pasižymi švitinimo laukų ribas. Šias žymes galima nuplauti tik baigus radioterapinį gydymą.
Pasirengimas švitinimui gali užtrukti keletą dienų ar savaitę. Viską parengus, galima pradėti radioterapiją. Pacientaė patogiai paguldoma ant švitinimo stalo. Ji turi gulėti ant nugaros (išorinė radioterapija taikoma pacientui gulint). Seanso metu pacientė švitinimo kambaryje paliekama viena. Jonizuojančiajai spinduliuotei veikiant žmogaus kūną, nieko nejaučiama. Paprasčiausiai reikia kelias minutes ramiai pagulėti. Kaip minėta, navikas turi būti apšvitinamas iš visų pusių tolygiai, todėl švitinimo aparato galvutė kartkartėmis, priklausomai nuo to, kiek švitinimo laukų suplanuota, keis savo padėtį ir judės aplink pacientės liemenį. Apie tai gydytojas būtinai įspėja iš anksto, kad pacientė be reikalo neišsigąstų. Visa, kas vyksta švitinimo patalpoje, gydytojas mato iš gretimo kambario televizoriaus ekrane ir net gali pasikalbėti su paciente.
Gydymas gali būti atliekamas tiek stacionaro, tiek ambulatorinėmis sąlygomis. Dažniausiai vienos dienos spindulių dozė į švitinamą sritį yra 1,8–2 Gy (Grėjai), viso kurso – numato gydytojas radiologas, priklausomai nuo to, ar spindulinis gydymas atliekamas po operacijos, ir ar jis bus derinamas su vidine radioterapija, ar gydomas ligos recidyvas ir kt.
Išorinės radioterapijos metu gali būti sudirginta švitinamos pilvo srities oda – ji tampa jautresnė, gali niežėti, gali parausti, šerpetoti, t. y. gali vystytis odos spindulinis uždegimas. Todėl negalima odos valyti spiritu, plauti karštu vandeniu, dirginti dezodorantais, kvapiaisiais muilais, kremais ir pan. Jei atsirado odos pažeidimo požymių, reikia pasisakyti gydytojui – bus paskirti specialūs tepalai, pavilgai, ar kitos gydomosios priemonės.
Gimdos kūno vėžio atvejais brachiterapija naudojama po gimdos operacijos, kai išlieka ligos atsinaujinimo rizika. Moterims, kurioms dėl įvairių priežasčių negalima taikyti chirurginio gydymo arba jei ji nesutinka operuotis, brachiterapija gali būti naudojama kaip alternatyva operaciniam gydymui. Brachiterapija, priklausomai nuo kiekvieno individualaus atvejo, gali būti naudojama kaip savarankiškas gydymo metodas arba derinyje su išorine radioterapija.
Kai brachiterapija atliekama po gimdos pašalinimo operacijos, siekiama apšvitinti viršutinę makšties dalį, kur galėtų būti įsiskverbusių piktybinių ląstelių iš gimdos kūno naviko. Dabar, naudojant modernią šiuolaikišką brachiterapijos aparatūrą, brachiterapijos atlikimo technika supaprastėjo, švitinimo seansai tapo trumpi, nevarginantys pacientės. Nedideli jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai (adatos storumo, 0,5 cm ilgio) automatiniu būdu plonais plastikiniais vamzdeliais iš aparato šaltinių sugyklos nukeliauja į reikiamą apšvitinti makšties vietą ir ją apšvitina, o po to automatiniu būdu sugrįžta į aparato saugyklą. Švitinimo metu šaltiniai keičia savo padėtį taip, kad makšties sienelės būtų apšvitintos iš visų pusių tolygiai. Medicinos fizikai iš anksto apskaičiuoja švitinimo trukmę, šaltinių padėtis, spindulių dozes. Brachiterapijos aparatas visa tai vykdo automatiškai. Seanso metu pacientė guli švitinimo patalpoje viena, gydytojas ją stebi vaizdo ekrane. Seansas trunka kelias ar keliolika minučių. Visa planuota spindulių dozė pasiekiama per 4–5 brachiterapijos seansus.
Kai brachiterapija atliekama neoperuotoms pacientėms, siekiama iki reikamos dozės iš vidaus apšvitinti gimdos kūną bei viršutinę makšties dalį. Jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai taip, kaip aprašyta aukščiau, automatiniu būdu vamzdeliais iš aparato šaltinių saugyklos nukeliauja į gimdos ertmę, reikiamą apšvitinti makšties vietą. Kai švitinimo laikas baigiasi, šaltiniai automatiškai sugrįžta į aparatą.
Radioterapijos metu gali išsivystyti šlapimo pūslės uždegimas – cistitas. Pacientė pajunta norą dažniau šlapintis, šlapinantis vargina deginimo jausmas. Apie tai reikia pasikalbėti su gydytoju, jis paskirs reikiamų vaistų.
Radioterapija gali būti atsiradusio didesnio ar mažesnio silpnumo bei nuolatinio nuovargio priežastimi. Tai priklauso nuo jau realizuotos spindulių dozės bei gydymo trukmės. Prieš pradėdamas gydymą onkologas radioterapeutas įspėja pacientę, ko galima tikėtis. Gydymo metu reikėtų pakankamai pailsėti, ypač jei reikia kasdien atvykti gydytis iš toliau.
Minėti nemalonūs pojūčiai išnyksta praėjus kelioms savaitėms po gydymo. Tačiau kai kurie simptomai gali tęstis ilgesnį laiką ar kartotis. Apie tai reikia informuoti savo šeimos gydytoją – jis duos patarimų ar pasiųs konsultuotis pas onkologą radioterapeutą.
Radioterapijos kurso metu pacientas gali bendrauti su kitais žmonėmis taip, kaip ir anksčiau, nes jis neskleidžia jonizuojančiosios spinduliuotės.
Kartais tiesiosios žarnos, šlapimo pūslės sudirginimo reiškiniai tampa lėtiniais. Tuomet pacientę nuolat vargina viduriavimai, padažnėjęs noras šlapintis. Kai kurioms pacientėms ilgainiui tampa trapios šlapimo pūslės bei tiesiosios žarnos gleivinės kraujagyslės. Dėl to kartkartėmis gali pasirodyti kraujo šlapime ar išmatose. Tai gali tęstis mėnesiais ar metais. Pastebėjus kraują šlapime ar išmatose, būtina kreiptis į gydytoją – reikia nustatyti kraujavimo priežastį ir imtis tinkamo gydymo.
Jei radioterapijos metu buvo švitinama ne tik gimda, bet ir mažojo dubens limfmazgiai, ilgainiui gali išsivystyti apatinių galūnių nuolatinis pabrinkimas, vadinamas limfedema. Šis pašalinis poveikis gana retas.
Radioterapija – tai vėžio gydymas aukštos energijos jonizuojančiaisiais spinduliais, naikinančiais vėžio ląsteles. Ji, kaip ir operacija, yra lokalus (vietinis) vėžio gydymo metodas – švitinami tik vėžio pažeisti organai ir aplinkiniai audiniai.
Radioterapija gimdos kūno vėžį gydyti atliekama:
• jei po operacijos lieka ligos recidyvo rizika
• jei pacientė operuotis nesutinka ar operacija negalima dėl kitų ligų
• jei navikinis procesas pernelyg išplitęs už gimdos ribų
• jei liga recidyvavo
Gimdos kūno vėžio atvejais gali būti taikoma išorinė ir vidinė radioterapija. Dažnai taikomas šių abiejų metodų derinys.
Išorinė radioterapija
Išorinė radioterapija – kai jonizuojančiųjų spindulių pluoštas sklinda iš švitinimo aparato galvutės, nutolusios nuo švitinamos kūno srities paviršiaus tam tikru atstumu. Šiuo metodu gali būti apšvitintos didelės audinių apimtys, pvz., gimda ir mažojo dubens limfmazgiai. Radioterapija populiariai kasdienybėje vadinama švitinimu. Dabar šiuolaikiniai išorinio švitinimo aparatai yra linijiniai greitintuvai.
Radioterapiją atlieka gydytojas onkologas radioterapeutas radioterapijos skyriuje stacionaro ar ambulatorinėmis sąlygomis.
Radioterapiją atlieka gydytojas onkologas radioterapeutas radioterapijos skyriuje stacionaro ar ambulatorinėmis sąlygomis.
Kaip minėta, jonizuojantieji spinduliai naikina vėžio ląsteles. Tačiau jie žaloja ir sveikuosius į švitinimo apimtį pakliūnančius audinius. Todėl, norint išgauti didžiausią įmanomą naudą iš radioterapijos, t. y. iki reikiamos dozės apšvitinti naviką ir išsaugoti aplinkinius sveikus audinius ir organus, reikia viską labai tiksliai suplanuoti ir apskaičiuoti. Spindulinis gydymas planuojamas taip, kad navikas būtų apšvitintas pakankama jį sunaikinti, iš visų pusių tolygia spindulių doze, o sveikieji gretimi audiniai ir organai gautų kuo mažesnes dozes ir išliktų nepažeisti. Sudarant spindulinio gydymo planą dalyvauja ne tik gydytojas onkologas radioterapeutas, bet ir gydytojai radiologai, medicinos fizikai, klinikiniai radiobiologai, t. y. visa spindulinio gydymo planavimo grupė.
Pirmiausia atliekamos planuojamos apšvitinti dubens srities kompiuterinės tomogramos, t. y. skersiniai dubens rentgeniniai vaizdai, kuriuose onkologas radioterapeutas pažymi norimą apšvitinti audinių apimtį: gimdą, artimiausius audinius, limfmazgius. Medicinos fizikai parenka atitinkamą švitinimo laukų skaičių (jų gali būti 2, 3, 4 ir daugiau), jų dydį, apskaičiuoja spindulių pluošto kritimo kampą į kiekvieną numatytą apšvitinti lauką, spindulių dozę, švitinimo laiką taip, kad visi numatyti apšvitinti audiniai tolygiai iš visų pusių gautų reikiamą spindulių dozę, o sveiki šalia esantys organai nenukentėtų. Spindulinio gydymo planas su visais jo parametrais išspausdinamas popieriuje – juo kaskart, atlikdami švitinimo seansą, vadovaujasi gydytojas onkologas radioterapeutas ir jam padedantis radiologijos technologas.
Labai svarbu, kad kiekvieną kartą švitinant spindulių pluoštas kristų vis į tą pačią vietą, “nepraeitų pro šalį”. Tuo tikslu pacientės dubens srities oda tatuiruojama: ant odos specialiais dažais keliose reikiamose vietose paliekami adatos galvutės dydžio ženklai, kurie padeda gydymą atliekančiam radioterapeutui pacientę kaskart paguldyti vienodai ir tiksliai nukreipti spindulius. Šios žymės lieka visam laikui, bet, būdamos labai mažos, beveik nepastebimos. Kartais radioterapeutas papildomai specialiu pieštuku ant pilvo odos pasižymi švitinimo laukų ribas. Šias žymes galima nuplauti tik baigus radioterapinį gydymą.
Pasirengimas švitinimui gali užtrukti keletą dienų ar savaitę. Viską parengus, galima pradėti radioterapiją. Pacientaė patogiai paguldoma ant švitinimo stalo. Ji turi gulėti ant nugaros (išorinė radioterapija taikoma pacientui gulint). Seanso metu pacientė švitinimo kambaryje paliekama viena. Jonizuojančiajai spinduliuotei veikiant žmogaus kūną, nieko nejaučiama. Paprasčiausiai reikia kelias minutes ramiai pagulėti. Kaip minėta, navikas turi būti apšvitinamas iš visų pusių tolygiai, todėl švitinimo aparato galvutė kartkartėmis, priklausomai nuo to, kiek švitinimo laukų suplanuota, keis savo padėtį ir judės aplink pacientės liemenį. Apie tai gydytojas būtinai įspėja iš anksto, kad pacientė be reikalo neišsigąstų. Visa, kas vyksta švitinimo patalpoje, gydytojas mato iš gretimo kambario televizoriaus ekrane ir net gali pasikalbėti su paciente.
Gydymas gali būti atliekamas tiek stacionaro, tiek ambulatorinėmis sąlygomis. Dažniausiai vienos dienos spindulių dozė į švitinamą sritį yra 1,8–2 Gy (Grėjai), viso kurso – numato gydytojas radiologas, priklausomai nuo to, ar spindulinis gydymas atliekamas po operacijos, ir ar jis bus derinamas su vidine radioterapija, ar gydomas ligos recidyvas ir kt.
Išorinės radioterapijos metu gali būti sudirginta švitinamos pilvo srities oda – ji tampa jautresnė, gali niežėti, gali parausti, šerpetoti, t. y. gali vystytis odos spindulinis uždegimas. Todėl negalima odos valyti spiritu, plauti karštu vandeniu, dirginti dezodorantais, kvapiaisiais muilais, kremais ir pan. Jei atsirado odos pažeidimo požymių, reikia pasisakyti gydytojui – bus paskirti specialūs tepalai, pavilgai, ar kitos gydomosios priemonės.
Vidinė radioterapija (brachiterapija)
Vidinė radioterapija (brachiterapija) – toks spindulinio gydymo būdas, kai jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinis labai arti priartinamas prie piktybinio naviko židinio – tiesiogiai priglaudžiamas ar įstumiamas į jo audinius arba į tuščiavidurių organų ertmes prie ten esančio naviko – jonizuojantieji spinduliai veikia iš labai arti, suplanuota spindulių dozė koncentruojasi navike, o aplink esantys audiniai apšvitinami minimaliai.
Gimdos kūno vėžio atvejais brachiterapija naudojama po gimdos operacijos, kai išlieka ligos atsinaujinimo rizika. Moterims, kurioms dėl įvairių priežasčių negalima taikyti chirurginio gydymo arba jei ji nesutinka operuotis, brachiterapija gali būti naudojama kaip alternatyva operaciniam gydymui. Brachiterapija, priklausomai nuo kiekvieno individualaus atvejo, gali būti naudojama kaip savarankiškas gydymo metodas arba derinyje su išorine radioterapija.
Kai brachiterapija atliekama po gimdos pašalinimo operacijos, siekiama apšvitinti viršutinę makšties dalį, kur galėtų būti įsiskverbusių piktybinių ląstelių iš gimdos kūno naviko. Dabar, naudojant modernią šiuolaikišką brachiterapijos aparatūrą, brachiterapijos atlikimo technika supaprastėjo, švitinimo seansai tapo trumpi, nevarginantys pacientės. Nedideli jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai (adatos storumo, 0,5 cm ilgio) automatiniu būdu plonais plastikiniais vamzdeliais iš aparato šaltinių sugyklos nukeliauja į reikiamą apšvitinti makšties vietą ir ją apšvitina, o po to automatiniu būdu sugrįžta į aparato saugyklą. Švitinimo metu šaltiniai keičia savo padėtį taip, kad makšties sienelės būtų apšvitintos iš visų pusių tolygiai. Medicinos fizikai iš anksto apskaičiuoja švitinimo trukmę, šaltinių padėtis, spindulių dozes. Brachiterapijos aparatas visa tai vykdo automatiškai. Seanso metu pacientė guli švitinimo patalpoje viena, gydytojas ją stebi vaizdo ekrane. Seansas trunka kelias ar keliolika minučių. Visa planuota spindulių dozė pasiekiama per 4–5 brachiterapijos seansus.
Kai brachiterapija atliekama neoperuotoms pacientėms, siekiama iki reikamos dozės iš vidaus apšvitinti gimdos kūną bei viršutinę makšties dalį. Jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai taip, kaip aprašyta aukščiau, automatiniu būdu vamzdeliais iš aparato šaltinių saugyklos nukeliauja į gimdos ertmę, reikiamą apšvitinti makšties vietą. Kai švitinimo laikas baigiasi, šaltiniai automatiškai sugrįžta į aparatą.
Ankstyvieji radioterapijos šalutiniai poveikiai
Vykstant gydymui, išorinė ar vidinė radioterapija gali sudirginti tiesiosios žarnos gleivinę. Dėl to pacientė gali jausti padažnėjusį norą tuštintis, net viduriuoti. Gali atsirasti nežymus skausmingumas išeinamosios angos srityje. Apie šiuos simptomus reikia informuoti radioterapeutą, kuris paskirs vaistų, patars, ką galima valgyti ir ko reikia vengti.
Vykstant gydymui, išorinė ar vidinė radioterapija gali sudirginti tiesiosios žarnos gleivinę. Dėl to pacientė gali jausti padažnėjusį norą tuštintis, net viduriuoti. Gali atsirasti nežymus skausmingumas išeinamosios angos srityje. Apie šiuos simptomus reikia informuoti radioterapeutą, kuris paskirs vaistų, patars, ką galima valgyti ir ko reikia vengti.
Radioterapijos metu gali išsivystyti šlapimo pūslės uždegimas – cistitas. Pacientė pajunta norą dažniau šlapintis, šlapinantis vargina deginimo jausmas. Apie tai reikia pasikalbėti su gydytoju, jis paskirs reikiamų vaistų.
Radioterapija gali būti atsiradusio didesnio ar mažesnio silpnumo bei nuolatinio nuovargio priežastimi. Tai priklauso nuo jau realizuotos spindulių dozės bei gydymo trukmės. Prieš pradėdamas gydymą onkologas radioterapeutas įspėja pacientę, ko galima tikėtis. Gydymo metu reikėtų pakankamai pailsėti, ypač jei reikia kasdien atvykti gydytis iš toliau.
Minėti nemalonūs pojūčiai išnyksta praėjus kelioms savaitėms po gydymo. Tačiau kai kurie simptomai gali tęstis ilgesnį laiką ar kartotis. Apie tai reikia informuoti savo šeimos gydytoją – jis duos patarimų ar pasiųs konsultuotis pas onkologą radioterapeutą.
Radioterapijos kurso metu pacientas gali bendrauti su kitais žmonėmis taip, kaip ir anksčiau, nes jis neskleidžia jonizuojančiosios spinduliuotės.
Vėlyvieji šalutiniai poveikiai
Tobulėjant radioterapijos aparatūrai bei metodikoms, šalutinių poveikių pasitaiko vis rečiau, tačiau vis gi jų gali būti.
Tobulėjant radioterapijos aparatūrai bei metodikoms, šalutinių poveikių pasitaiko vis rečiau, tačiau vis gi jų gali būti.
Kartais tiesiosios žarnos, šlapimo pūslės sudirginimo reiškiniai tampa lėtiniais. Tuomet pacientę nuolat vargina viduriavimai, padažnėjęs noras šlapintis. Kai kurioms pacientėms ilgainiui tampa trapios šlapimo pūslės bei tiesiosios žarnos gleivinės kraujagyslės. Dėl to kartkartėmis gali pasirodyti kraujo šlapime ar išmatose. Tai gali tęstis mėnesiais ar metais. Pastebėjus kraują šlapime ar išmatose, būtina kreiptis į gydytoją – reikia nustatyti kraujavimo priežastį ir imtis tinkamo gydymo.
Jei radioterapijos metu buvo švitinama ne tik gimda, bet ir mažojo dubens limfmazgiai, ilgainiui gali išsivystyti apatinių galūnių nuolatinis pabrinkimas, vadinamas limfedema. Šis pašalinis poveikis gana retas.
Radioterapija – tai vėžio gydymas aukštos energijos jonizuojančiaisiais spinduliais, naikinančiais vėžio ląsteles. Ji, kaip ir operacija, yra lokalus (vietinis) vėžio gydymo metodas – švitinami tik vėžio pažeisti organai ir aplinkiniai audiniai.
Radioterapija gimdos kūno vėžį gydyti atliekama:
• jei po operacijos lieka ligos recidyvo rizika
• jei pacientė operuotis nesutinka ar operacija negalima dėl kitų ligų
• jei navikinis procesas pernelyg išplitęs už gimdos ribų
• jei liga recidyvavo
Gimdos kūno vėžio atvejais gali būti taikoma išorinė ir vidinė radioterapija. Dažnai taikomas šių abiejų metodų derinys.
Išorinė radioterapija
Išorinė radioterapija – kai jonizuojančiųjų spindulių pluoštas sklinda iš švitinimo aparato galvutės, nutolusios nuo švitinamos kūno srities paviršiaus tam tikru atstumu. Šiuo metodu gali būti apšvitintos didelės audinių apimtys, pvz., gimda ir mažojo dubens limfmazgiai. Radioterapija populiariai kasdienybėje vadinama švitinimu. Dabar šiuolaikiniai išorinio švitinimo aparatai yra linijiniai greitintuvai.
Radioterapiją atlieka gydytojas onkologas radioterapeutas radioterapijos skyriuje stacionaro ar ambulatorinėmis sąlygomis.
Kaip minėta, jonizuojantieji spinduliai naikina vėžio ląsteles. Tačiau jie žaloja ir sveikuosius į švitinimo apimtį pakliūnančius audinius. Todėl, norint išgauti didžiausią įmanomą naudą iš radioterapijos, t. y. iki reikiamos dozės apšvitinti naviką ir išsaugoti aplinkinius sveikus audinius ir organus, reikia viską labai tiksliai suplanuoti ir apskaičiuoti. Spindulinis gydymas planuojamas taip, kad navikas būtų apšvitintas pakankama jį sunaikinti, iš visų pusių tolygia spindulių doze, o sveikieji gretimi audiniai ir organai gautų kuo mažesnes dozes ir išliktų nepažeisti. Sudarant spindulinio gydymo planą dalyvauja ne tik gydytojas onkologas radioterapeutas, bet ir gydytojai radiologai, medicinos fizikai, klinikiniai radiobiologai, t. y. visa spindulinio gydymo planavimo grupė.
Pirmiausia atliekamos planuojamos apšvitinti dubens srities kompiuterinės tomogramos, t. y. skersiniai dubens rentgeniniai vaizdai, kuriuose onkologas radioterapeutas pažymi norimą apšvitinti audinių apimtį: gimdą, artimiausius audinius, limfmazgius. Medicinos fizikai parenka atitinkamą švitinimo laukų skaičių (jų gali būti 2, 3, 4 ir daugiau), jų dydį, apskaičiuoja spindulių pluošto kritimo kampą į kiekvieną numatytą apšvitinti lauką, spindulių dozę, švitinimo laiką taip, kad visi numatyti apšvitinti audiniai tolygiai iš visų pusių gautų reikiamą spindulių dozę, o sveiki šalia esantys organai nenukentėtų. Spindulinio gydymo planas su visais jo parametrais išspausdinamas popieriuje – juo kaskart, atlikdami švitinimo seansą, vadovaujasi gydytojas onkologas radioterapeutas ir jam padedantis radiologijos technologas.
Labai svarbu, kad kiekvieną kartą švitinant spindulių pluoštas kristų vis į tą pačią vietą, “nepraeitų pro šalį”. Tuo tikslu pacientės dubens srities oda tatuiruojama: ant odos specialiais dažais keliose reikiamose vietose paliekami adatos galvutės dydžio ženklai, kurie padeda gydymą atliekančiam radioterapeutui pacientę kaskart paguldyti vienodai ir tiksliai nukreipti spindulius. Šios žymės lieka visam laikui, bet, būdamos labai mažos, beveik nepastebimos. Kartais radioterapeutas papildomai specialiu pieštuku ant pilvo odos pasižymi švitinimo laukų ribas. Šias žymes galima nuplauti tik baigus radioterapinį gydymą.
Pasirengimas švitinimui gali užtrukti keletą dienų ar savaitę. Viską parengus, galima pradėti radioterapiją. Pacientaė patogiai paguldoma ant švitinimo stalo. Ji turi gulėti ant nugaros (išorinė radioterapija taikoma pacientui gulint). Seanso metu pacientė švitinimo kambaryje paliekama viena. Jonizuojančiajai spinduliuotei veikiant žmogaus kūną, nieko nejaučiama. Paprasčiausiai reikia kelias minutes ramiai pagulėti. Kaip minėta, navikas turi būti apšvitinamas iš visų pusių tolygiai, todėl švitinimo aparato galvutė kartkartėmis, priklausomai nuo to, kiek švitinimo laukų suplanuota, keis savo padėtį ir judės aplink pacientės liemenį. Apie tai gydytojas būtinai įspėja iš anksto, kad pacientė be reikalo neišsigąstų. Visa, kas vyksta švitinimo patalpoje, gydytojas mato iš gretimo kambario televizoriaus ekrane ir net gali pasikalbėti su paciente.
Gydymas gali būti atliekamas tiek stacionaro, tiek ambulatorinėmis sąlygomis. Dažniausiai vienos dienos spindulių dozė į švitinamą sritį yra 1,8–2 Gy (Grėjai), viso kurso – numato gydytojas radiologas, priklausomai nuo to, ar spindulinis gydymas atliekamas po operacijos, ir ar jis bus derinamas su vidine radioterapija, ar gydomas ligos recidyvas ir kt.
Išorinės radioterapijos metu gali būti sudirginta švitinamos pilvo srities oda – ji tampa jautresnė, gali niežėti, gali parausti, šerpetoti, t. y. gali vystytis odos spindulinis uždegimas. Todėl negalima odos valyti spiritu, plauti karštu vandeniu, dirginti dezodorantais, kvapiaisiais muilais, kremais ir pan. Jei atsirado odos pažeidimo požymių, reikia pasisakyti gydytojui – bus paskirti specialūs tepalai, pavilgai, ar kitos gydomosios priemonės.
Vidinė radioterapija (brachiterapija)
Vidinė radioterapija (brachiterapija) – toks spindulinio gydymo būdas, kai jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinis labai arti priartinamas prie piktybinio naviko židinio – tiesiogiai priglaudžiamas ar įstumiamas į jo audinius arba į tuščiavidurių organų ertmes prie ten esančio naviko – jonizuojantieji spinduliai veikia iš labai arti, suplanuota spindulių dozė koncentruojasi navike, o aplink esantys audiniai apšvitinami minimaliai.
Gimdos kūno vėžio atvejais brachiterapija naudojama po gimdos operacijos, kai išlieka ligos atsinaujinimo rizika. Moterims, kurioms dėl įvairių priežasčių negalima taikyti chirurginio gydymo arba jei ji nesutinka operuotis, brachiterapija gali būti naudojama kaip alternatyva operaciniam gydymui. Brachiterapija, priklausomai nuo kiekvieno individualaus atvejo, gali būti naudojama kaip savarankiškas gydymo metodas arba derinyje su išorine radioterapija.
Kai brachiterapija atliekama po gimdos pašalinimo operacijos, siekiama apšvitinti viršutinę makšties dalį, kur galėtų būti įsiskverbusių piktybinių ląstelių iš gimdos kūno naviko. Dabar, naudojant modernią šiuolaikišką brachiterapijos aparatūrą, brachiterapijos atlikimo technika supaprastėjo, švitinimo seansai tapo trumpi, nevarginantys pacientės. Nedideli jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai (adatos storumo, 0,5 cm ilgio) automatiniu būdu plonais plastikiniais vamzdeliais iš aparato šaltinių sugyklos nukeliauja į reikiamą apšvitinti makšties vietą ir ją apšvitina, o po to automatiniu būdu sugrįžta į aparato saugyklą. Švitinimo metu šaltiniai keičia savo padėtį taip, kad makšties sienelės būtų apšvitintos iš visų pusių tolygiai. Medicinos fizikai iš anksto apskaičiuoja švitinimo trukmę, šaltinių padėtis, spindulių dozes. Brachiterapijos aparatas visa tai vykdo automatiškai. Seanso metu pacientė guli švitinimo patalpoje viena, gydytojas ją stebi vaizdo ekrane. Seansas trunka kelias ar keliolika minučių. Visa planuota spindulių dozė pasiekiama per 4–5 brachiterapijos seansus.
Kai brachiterapija atliekama neoperuotoms pacientėms, siekiama iki reikamos dozės iš vidaus apšvitinti gimdos kūną bei viršutinę makšties dalį. Jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai taip, kaip aprašyta aukščiau, automatiniu būdu vamzdeliais iš aparato šaltinių saugyklos nukeliauja į gimdos ertmę, reikiamą apšvitinti makšties vietą. Kai švitinimo laikas baigiasi, šaltiniai automatiškai sugrįžta į aparatą.
Ankstyvieji radioterapijos šalutiniai poveikiai
Vykstant gydymui, išorinė ar vidinė radioterapija gali sudirginti tiesiosios žarnos gleivinę. Dėl to pacientė gali jausti padažnėjusį norą tuštintis, net viduriuoti. Gali atsirasti nežymus skausmingumas išeinamosios angos srityje. Apie šiuos simptomus reikia informuoti radioterapeutą, kuris paskirs vaistų, patars, ką galima valgyti ir ko reikia vengti.
Vykstant gydymui, išorinė ar vidinė radioterapija gali sudirginti tiesiosios žarnos gleivinę. Dėl to pacientė gali jausti padažnėjusį norą tuštintis, net viduriuoti. Gali atsirasti nežymus skausmingumas išeinamosios angos srityje. Apie šiuos simptomus reikia informuoti radioterapeutą, kuris paskirs vaistų, patars, ką galima valgyti ir ko reikia vengti.
Radioterapijos metu gali išsivystyti šlapimo pūslės uždegimas – cistitas. Pacientė pajunta norą dažniau šlapintis, šlapinantis vargina deginimo jausmas. Apie tai reikia pasikalbėti su gydytoju, jis paskirs reikiamų vaistų.
Radioterapija gali būti atsiradusio didesnio ar mažesnio silpnumo bei nuolatinio nuovargio priežastimi. Tai priklauso nuo jau realizuotos spindulių dozės bei gydymo trukmės. Prieš pradėdamas gydymą onkologas radioterapeutas įspėja pacientę, ko galima tikėtis. Gydymo metu reikėtų pakankamai pailsėti, ypač jei reikia kasdien atvykti gydytis iš toliau.
Minėti nemalonūs pojūčiai išnyksta praėjus kelioms savaitėms po gydymo. Tačiau kai kurie simptomai gali tęstis ilgesnį laiką ar kartotis. Apie tai reikia informuoti savo šeimos gydytoją – jis duos patarimų ar pasiųs konsultuotis pas onkologą radioterapeutą.
Radioterapijos kurso metu pacientas gali bendrauti su kitais žmonėmis taip, kaip ir anksčiau, nes jis neskleidžia jonizuojančiosios spinduliuotės.
Vėlyvieji šalutiniai poveikiai
Tobulėjant radioterapijos aparatūrai bei metodikoms, šalutinių poveikių pasitaiko vis rečiau, tačiau vis gi jų gali būti.
Tobulėjant radioterapijos aparatūrai bei metodikoms, šalutinių poveikių pasitaiko vis rečiau, tačiau vis gi jų gali būti.
Kartais tiesiosios žarnos, šlapimo pūslės sudirginimo reiškiniai tampa lėtiniais. Tuomet pacientę nuolat vargina viduriavimai, padažnėjęs noras šlapintis. Kai kurioms pacientėms ilgainiui tampa trapios šlapimo pūslės bei tiesiosios žarnos gleivinės kraujagyslės. Dėl to kartkartėmis gali pasirodyti kraujo šlapime ar išmatose. Tai gali tęstis mėnesiais ar metais. Pastebėjus kraują šlapime ar išmatose, būtina kreiptis į gydytoją – reikia nustatyti kraujavimo priežastį ir imtis tinkamo gydymo.
Jei radioterapijos metu buvo švitinama ne tik gimda, bet ir mažojo dubens limfmazgiai, ilgainiui gali išsivystyti apatinių galūnių nuolatinis pabrinkimas, vadinamas limfedema. Šis pašalinis poveikis gana retas.
Chemoterapija
Gimdos kūno vėžį gydyti naudojama chemoterapija sukelia pašalinius poveikius: leukocitų kiekio kraujyje sumažėjimą, eritrocitų ir hemoglobino kiekio kraujyje sumažėjimą, silpnumą, pykinimą, vėmimą, nuplikimą, burnos gleivinės išopėjimą ir kt. Nors pašaliniai poveikiai gali pasireikšti stipriai, tačiau užbaigus gydymą, jie laipsniškai praeina.
Chemoterapija gali būti taikoma, kai liga atsinaujina arba yra išplitusi į kitus, toli nuo gimdos esančius organus ir jos nepaveikia gydymas progesteronu. Chemoterapija gimdos kūno vėžio atveju sumažina naviko apimtį, palengvina ligos simptomus. Chemoterapija taikoma sušvirkščiant vaistus į veną.
Gimdos kūno vėžį gydyti naudojama chemoterapija sukelia pašalinius poveikius: leukocitų kiekio kraujyje sumažėjimą, eritrocitų ir hemoglobino kiekio kraujyje sumažėjimą, silpnumą, pykinimą, vėmimą, nuplikimą, burnos gleivinės išopėjimą ir kt. Nors pašaliniai poveikiai gali pasireikšti stipriai, tačiau užbaigus gydymą, jie laipsniškai praeina.
Gydymas hormonais
Išplitusį gimdos kūno vėžį gydyti gali būti taikomas hormonas progesteronas – jo poveikyje navikas susitraukia, sumažėja jo apimtis, palengvėja naviko sukelti ligos simptomai.
Progesteronas yra menstruojančios bei nėščios moters organizme natūraliai gaminamas hormonas.
Gimdos kūno vėžį gydyti taikomas dirbtinis, sintetinis progesteronas tablečių ar injekcijų pavidalo.
Gydymas progesteronu turi nedaug pašalinių poveikių – kai kurios moterys jaučia lengvą šleikštulį, kitoms padidėja apetitas ir kūno svoris, dar kitos jaučia nestiprų raumenų mėšlungį.
Atnaujinta 2018-03-19 14:44
nvi.lt (fiziniams asmenims)