Atgal

Gyvenimas su vėžiu

Diagnozuota onkologinė liga kiekvienam žmogui tarsi praneša, kad prasidės pokyčiai, susiję su jo sveikata ir gyvenimu. Pasireiškiantiems ligos simptomams nepriklausomai dėl kokios priežasties ir kiek jų atsiranda būtina skirti tinkamą dėmesį. Paprastai simptomus pavyksta palengvinti įvairiais medicininiais ir paramedicininiais gydymo būdais arba jų deriniais. 
 
Čia aptarsime, kokius ligos simptomus ar gydymo šalutinius poveikius dažniausiai patiria sergantieji onkologine liga, kaip ir kokiomis priemonėmis reikėtų juos gydyti.
 
Suprantama, pateikti patarimai neatstos pacientą gydančio gydytojo patarimų, rekomendacijų ir paskyrimų. Jie padės susiorientuoti savo jutimuose, palengvins pokalbius su gydančiu gydytoju.
Anoreksija, kacheksija

Ne vienas iš mūsų kartais pasiskundžia, kad jaučiasi pavargęs, išsekęs, nenori nieko veikti, rytais sunku išlipti iš lovos, nesinori valgyti, maistas atrodo be skonio. Jei žmogus sveikas, pakanka išsimiegoti, pailsėti ir visa tai praeina.

Tačiau kartais šie simptomai gali būti susiję su liga, tuomet jie ne taip lengvai pašalinami, ypač jei liga onkologine. minėti simptomai gali būti anoreksijos ar prasidedančios kacheksijos požymiai, todėl labai svarbu laiku atkreipti  į juos dėmesį.

Anoreksija – tai apetito stoka, būsena, kai sergantysis visiškai nenori valgyti.

Kacheksija – tai organizmo išsekimas, kuris pasireiškia bendru fiziniu silpnumu, kūno svoriu mažėjimu, mažejančia raumenų ir riebalų mase, apetito stoka, pykinimu, nuotaikos pablogėjimu. Kacheksija – dažnas anoreksijos, ypač užsitęsusios, padarinys. Jei sergantysis ilgiau neturi apetito ir mažai valgo, tai, žinoma, gauna mažiau energijos, jaučia nuolatinį nuovargį ir silpnumą, mažėja jo kūno svoris.

Anoreksija ir kacheksija – labai glaudžiai tarpusavyje susijusios problemos. Tai nėra savarankiškos ligos, bet kitų ligų padarinys. Anoreksijos ir kacheksijos bei jų simptomųpriežastis gali būti įvairios: psichinės, ūmios uždegiminės ir infekcinės, ypač kai ilgai vargina aukšta kūno temperatūra, bei įvairios sunkios lėtinės ligos, tarp jų ir vėžio liga.

Remiantis tyrimų duomenimis, anoreksija ir kacheksija kaip  vėžio ligos padarinys, dažnesnė esant jau  vėlyvųjų stadijų (III-IV stadijos), tai yra išplitusių navikų atvejais (55-80%) ar navikams progresuojant. 

Dažnaiusiai pasitaiko sergant virškinamojo trakto (skrandžio, stemplės, kasos, žarnyno), plaučių, galvos ir kaklo srities piktybiniams navikams,  bet gali išsivystyti ir esant kitiems piktybiniams navikams.

Navikas ryklėje, stemplėje ar padidėję tarpuplaučio limfmazgiai mechaniškai trukdo nuryti maistą, t.y. patekti jam į skrandį.

Kartais išsekimą  gali sąlygoti ir onkologinės ligos gydymas: operacija, spindulinė terapija arba chemoterapija.

Onkologinei ligai gydyti naudojami chemoterapiniai vaistai dažnai sukelia nepageidaujamų poveikių, tokių kaip pykinimas, vėmimas, apetito stoka, kurie sutrikdo ligonio mitybą. Neretai šie vaistai sukelia ir stiprų burnos bei ryklės gleivinės uždegimą ar net išopėjimą, kas sukelia skausmą ryjant maistą. Dėl šių priežasčių netenkama apetito, prarandamas kūno svoris.

Tokių kūno sričių kaip pilvo, krūtinės ląstos organų spindulinė terapija gali būti apetito bei kūno svorio netekimo priežastis. Galvos ar kaklo srities, stemplės piktybinių navikų spindulinė terapija sukelia uždegiminę reakciją, kuri ypač sustiprėja gydymo pabaigoje. Tada pacientus dažnai vargina skausmas ryjant. Dėl to jie nenori valgyti ir jiems mažėja kūno svoris.

Nustatyta, kad pacientai, kuriems nebūna išsekimo, gyvena ilgiau nei tie, kuriems nustatyta kacheksija.

Bet kokiu atveju – ar kai sergama išplitusia ir progresuojančia onkologine liga ir pacientą vargina pykinimas, vėmimas, valgymas sukelia skausmą, ar kai šie simptomai išsivysto kaip šalutinės gydymo reakcijos po chemoterapijos ar spindulinės terapijos – prarandamas apetitas. Jei tai užtrunka ilgesnį laiką, prasideda organizmo išsekimas. Mažai valgydamas pacientas silpsta, netenka jėgų, jaučia bendrą silpnumą, nuovargį, mažėja poodinis riebalų sluoksnis, vėliau išnyksta raumenys. Pacientas atrodo išsekęs, eidamas net svirduliuoja, nes nebeturi fizinių jėgų, nebegali judėti.

Kaip pacientai apibūdina anoreksija ir kacheksija?

Dažnai pacientai sako: neturiu sveikatos, nenoriu nieko valgyti, nėra apetito, maistas be skonio, krenta kūno svoris, nuolap jaučiu silpnumą, nuovargį, nenoriu nieko daryti, visą laiką noriu tik gulėti. Tai ir yra išsekimo simptomai. Jei onkologine liga sergantis pacientas jais skundžiasi, galima diagnozuoti vėžinę kacheksiją ar anoreksiją.

Anoreksijos ir kacheksijos padariniai.

Esant vėžinei kacheksijai ar anoreksijai dėl nevisaverčio maitinimosi organizmas ne tik išsenka, susilpnėja visos jo gyvybinės funkcijos, bet prastėja kraujo rodikliai, vystosi anemija (mažakraujistė). Be to, esant išsekimui, prasčiau veikia priešvėžinis gydymas, jis blogiau toleruojamas. Susidaro užburtas ratas: chemoterapija, spindulinis ar chirurginis gydymas – būtinas gydant sergančiuosius onkologine liga, tačiau šie gydymo būdai gali sąlygoti apetito stoką ir išsekimą, kuris vėžio gydymą padaro mažiau veiksmingą. Išsekusiems ligoniams dėl didelės rizikos kartais netgi neskiriama chemoterapija ar radioterapija, t.y. atsisakoma priešvėžinio gydymo.

Mokslininkai nustatė, kad vėžio gydymo rezultatai daug geresni, kai paciento apetitas geras, o svoris normalus. Todėl, gydant sergantįjį onkologine liga ir kartu esant apetito stokos ir išsekimo požymiams, būtina kartu gydyti ir anoreksiją, ir kacheksiją.

Ar fizinis išsekimas susijęs su psichologiniu?

Kacheksija – tai ne tik fizinis, bet kartu ir psichologinis išsekimas. Psichologine paciento būklė turi didžiulės įtakos gydant anoreksiją ir kacheksiją. Kai žmogus sužino, kad serga onkologine liga, beveik visada pasireiškia mažesnio ar didesnio laipsnio depresija. Dalis pacientų sugeba nusiraminti, susitaikyti su likimu, išmokti gyventi su vėžio liga, bet daugumai prireikia medikamentinio gydmo. Negydoma depresija taip pat gali sukelti apetito stoką, lemti bendrą silpnumą, o vėliau ir pagilinti išsekimą.

 

  • Pagalbos būdai esant anoreksijos, kacheksijos simptomams

    Pacientas galėtų padėti sau tuo, kad "nenumotų ranka" į atsiradusuius simptomus, o pirmiausia visgi kreiptųsi į gydytoją, kuris padės išsiaiškinti priežastis, kodėl dažnai silpna, nesinori valgyti ir panašiai. Nustačius, kas gali sąlygoti minėtų simptomų atsiradimą, būtina su gydytoju aptarti, kokių priemonių reikėtų imtis, kad simptomai išnyktų arba bent jau sumažėtų jų intensyvumas.
     
    Jei po chemoterapijos ar spindulinės terapijos ligonis nuolat jaučia pykinimą, vemia, galima sureguliuoti mitybos režimą, dietą ar skirti vaistų, galinčių padėti įveikti šiuos nepageidaujamus vėžio gydymo sąlygotuis reiškinius.
     
    Jei ligoniui diagnozuojama depresija, turi būti skiriami atitinkami medikamentai, gali prireikti specialisto, psichologo ar psichiatro, pagalbos.
     
    Jei minėti simptomai atsiranda dėl pitybinio naviko pragaištingo poveikio, būtina gydyti pačią ligą.
     
    Jei maistuipatekti į organizmą trukdo kliūtis virškinamajame trakte, reikia stengtis kuo subiau pašalinti kliūtį pačiu prieinamaiusiu būdu.
     
    Kiekvienu atveju reikia pasitarti su gydančiu gydytoju. Pašalinus priežastį, atsiranda apetitas, svoris pamažu didėja ir tampa normalus. Diskomfortas dėl silpnumo ar sulysimo sumažėja ar išnyksta.
     
    Pasireiškus vėžinei anoreksijai ar kacheksijai gali būti skiriamas ir efektyvus medikamentinis gydymas, padedantis įveikti šias problemas. Paskirus efektyvų medikamentą apetitas gerėja, svoris pradeda didėti, pasijuntama geriau.
  • Patarimai, kaip pagerinti apetitą

    Specialių nurodymų nėra, tiesiog žmogus turi valgyti tai, kas kam patinka, ko jis nori, stengtis, kad maiste netrūktų vitaminų, kad jis būtų kuo įvairesnis.

    Patarimai:

    • Valgyti reikia dažnai (5-6 kartus), vienu kartu suvalgant nedidelį maisto kiekį.

    • Valgykite tą maistą, kurį mėgstate, ypač kai nesate alkanas.

    • Valgykite daug baltymų turintį maistą, pvz., pieną, kiaušinius, sūrį, riešutinį sviestą, riešutus, džiovintas pupas, pupeles ir žirnius.

    • Vartokite neriebius sausus pieno miltelius, kiaušinių miltelius kepiniams. Tai puikus baltymų šaltinis jūsų organizmui.

    • Mėsos produktai kartais ima atrodyti kartūs, bet kartumo jausmas intensyvumas gali sumažėti, jeigu valgysite ne keptą ar rūkytą, o virtą arba troškintą mėsą.

    • Valgykite labai kaloringus produktus, pvz., grietinė, grietinėlę, sviestą, nargariną, cukrų, majonezą, rūgrienį, medų, sirupus, želė.

    • Valgykite maistą, kuriame yra daug kvapiųjų medžiagų.

    • padidinkite gėrimų maistinę vertę, pridedami grietinėlės arba ledų į arbatą ar kavą.

    • Valgykite daug baltymų turinčius labai kaloringus produktus ar patieklaus – sumuštinius su kiaušiniais, vištiena, kalakutiena, salotas su majopnezu, tarkotas žalias morkas su majonezu ir riešutais, arachiso sveistą, kieulienos šaltieną, varškės kremą su vaisiais ar riešutais, virtą kumpį, šoninę, alyvas, avokado vaisius.

    • Įvairias sausas sriubas, pudingus skieskite pienu arba grietinėle, o ne vandieniu, papildomai pridėkite sausų pieno ar kaiušinio miltelių. Į sribas ar košes pridekite vaikiškų mišinių su mėsa.

    • Į košes, varškę, vyniuotinius dėkite razinų, riešutų, datulių, abrikosų. Užtarkokite sūrio ant pyragų, sausainių, sumuštinių.

    • Stenkitės, kad maisto kvapnumas, kvapų pobūdis, maisto paruošimo ir serviravimo būdas skatintų apetitą, sukeltų norą valgyti, Jei gaminamo maisto kvapai atrodo labai stiprūs, jus dirgina, paprašykite maistą gaminti kitų, stenkitės nebūti virtuvėje ir arti jos. paprašykite, kad paruoštų daugiau maisto, kurį galėtimėte saugoti šaldymo kameroje ir iš kurio prireikus greitai pasigamintumėte kokį nors patiekalą.

    • Gerkite gėrimus, turinčius rūgšties – limonadus, apelsinų ar pomidorų sultis. Tai pagerins apetitą.

    • Maistą, kad ir mažas porcijas, paruoškite ir serviruokite gražiai, patraukliai.

    • Stenkitės valgyti kompanijoje, o ne vienas. Ieškokite maisto receptų, kurie atrodo patraukliai, sukelia norą paragauti.

    • Nuolat matomi maisto produktai gali sumažinti jūsų apetitą, todėl juos dėkite į šaldytuvą, spinteles. Indai, kuriuose laikomas maistas, turi būti nepermatomi, gerai uždaryti. Prieš pradėdami valgyti pasistenkite pašalinti visus dirgiklius, kurie gali neigiamai paveikti jūsų apetitą (TV, garsą, muziką, nemalonius kvapus, trikšmą pro neuždarytą langą ir t.t.).

    • po kiekvieno valgymo skalaukite burną.

    • Likus 30-50 min. iki valgymo, padarykite lengvą 10-15 min. mankštą, o jei jaučiatės pavargę, paisėkite. Gali būti tikslinga prieš  valgį pasnausti.

    • Jei gerai jaučiatės, pasiruoškite maisto visai dienai iš anksto, kad, būklei pablogėjus, nereikėtų vargti virtuvėje.

    • Pasistenkite atsipalaiduoti, nusiraminti prieš valgį – tai sumažins skrandžio spazmus.

    • Jei apetitas geras, pamėginkite iš ryto suvalgyti 1/3-1/2 visos dienos maisto normos. Pasitarkite su gydytoju, kokius maisto produktus geraiu vartoti.

    • Jei jaučiate skausmus, 320-40 min. prieš valgį išgerkite niskausminamųjų vaistų.

    • Sverkitės 1 kartą per savaitę. Jei pastebite, kad sulysote, drabužiai, kuriuos paprastai dėvite tapo per dideli, pasisverkite – svarbu žinoti, kiek svorio per tam tikrą laiką netekote. Jei svarstyklės rodo, kad per 6 mėn. netekote daugiau nei 5 % kūno svorio, nedelsdami kreipkitės į gydytoją, kuirs ras geriausią būdą, kaip jums padėti, jei reikės – skirs medikamentinį gydymą efektyviu apetitą gerinančiu ir svorį didinančiu preparatu.

Lėtinis nuovargis

Paprastai nuovargis yra tik trumpalaikis, ir praeina išsimiegojus. Bet ligonių, sergančių vėžiu, nuovargis yra lėtinis, jis ilgai trunka ir gali pabloginti gyvenimo kokybę.

Lėtinis nuovargis – labai sunki nuovargio forma, dažnai pereinanti į visišką išsekimą. Toks nuovargis dažnai kankina vėžiu sergančius ligonius. Ši lėtinė nuovargio forma labai dažna ir po skausmo yra vienas labiausiai kankinančių simptomų.

Lėtinis nuovargis pasireiškia labai įvairiai – silpnumu, mieguistumu ir bloga nuotaika. Lygiai taip pat gausu ir lėtinį nuovargį sukeliančių priežasčių.

"Aš jaučiuosi visiškai bejėgis" – lėtinis nuovargis pasireiškia įvairiai.

Daugelis vėžiu sergančiųjų patiria ypač varginantį išsekimą arba apatiją. Tai vadinama lėtiniu nuovargiu.

Sveikiems žmonėms nuovargis pasireiškia kaip reguliuojantis arba apsauginis organizmo atsakas į fizines ir dvasines pastangas. Nėra nemalonu būti pavargusiam po aktyvios dienos, juo labiau kad šis jausmas praeina pakankamai išsimiegojus.

Lėtinis nuovargis vis dėl to yra kitoks. 

Remiantis tyrimų duomenimis, yra žinoma, kad pacientai, kuriuos apėmęs lėtinis nuovargis, būna vienodai pavargę visą dieną, nuovargis nesumažėja net pakankamai išsimiegojus ir pailsėjus.

Pacinetai dažnai jaučia būdingus simptomus, neįstendami tiksliai jų nusakyti. Jie sako, kad jiems per sunku valgyti, lipti laiptais į viršų arba kad jie jaučiasi tiesiog nusikamavę, bejėgiai. Apie nuovargį jie kalba retai. Daugelis pacientų net nesiryžta kalbėti apie lėtinio nuovargio simptomus, nes nesitiki, kad kas nors jiems galėtų pagelbėti. Tuomet gydytojai ir slaugos personalas ypač sunkiai pastebi tą nuovargį – juk nors pacientas nuovargį jaučia lygiai taip pat, kaip ir skausmą, bet iš išorės jo nesimato.

Šiandien slaugytojos ir gydytojai gali supažindinti pacientus su būdais, kaip geraiu įveikti nuovargį.

Jeigu jūs neturite energijos, visada esate pavargę ir visai praradote stimulą:

  • papasakokite apie tai gydytojui arba slaugos personalui;

  • pasakykite, kada jūs labiausiai esate pavargęs, taip pat kada jėgų turite daugiausia.

Priežastys

Nuovargį gali sukelti daugelis priežasčių. Viena vertus, slegia diagnozė "vėžys", rūpestis dėl išgijimo ir tai veikia ligonio nuotaiką bei vitališkumą. Pagal aplinkybes pati navikine liga gali sąlygoti nuovargį, ypač kai dėl jos atsiranda anemija. Didelę įtaką turi įvairios gydymo priemonės. Pacientai, jų liga ir gydymas yra skirtingi, taigi ir lėtinis nuovargis pasireiškia įvairiai.

  • Taikant chemoterapiją nuovargis pasireiškia daugiau nei pusei pacientų. Paprastai jis prasideda praėjus trims keturioms dienoms po pirmojo gydymo ciklo, iki dešimtos dienos didėja, o tuomet vėl sumažėja iki kito gydymo ciklo pradžios.

  • Jei ligonis operuojamas, nuovargis ypač ryškus nuo operacijos praėjus maždaug 10-čiai dienų, po mėnesio jis vėl tampa toks, koks buvo prieš operaciją. Po dviejų mėnesių nuovargis dažniausiai išnyksta.

  • daugelį pacientų nuovargis vargina po spindulių terapijos. Kuo didesnis yra spinduliuojamas plotas, tuo ilgiau trunka išsekimas arba nuovargis. Būdinga, kad nuovargis padidėja po kiekvieno gydymo kurso; po gydymo spinduliais jis gali trukti iki 3 mėn. Vyresnio amžiaus žmonėms nuovargis pasireiškia stipriau.

  • Imunoterapija sukelia gripą priminančių šalutinių reiškinių, prie kurių priskiriamas ir nuovargis. Nuovargisir silpnumas taikant šį gydymą gali būti toks didelis, kad gydymą tenka nutraukti.

Jėgų pasiskirstymas

Jūs galite prisidėti prie to, kad būtų sušvelninti lėtinio nuovargio simptomai. Jūsų aplinka, šeima, draugai, pažįstami ir slaugos personalas gali JUms padėti.

Svarbaiusia, kad Jūs pats teisingai pasiskirsytumėte savo jėgas. Čia pateikiame keletą patarimų.

  • Pravartu žinoti, kada jaučiatės gerai arba blogai. Stebėkite savę, geraiusia žymėkitės dienoraštyje, kokiu dienos metu jaučiatės stipriausias!

  • Suplanuokite kitos dienos veiklą iš vakaro. Nuspręskite, kokie reikalai JUms svarbiausi, pavyzdžiui, kam nors paskambinti, nuvykti į kokią nors įstaigą ar aplankyti draugus. Planuokite atlikti šiuos reikalus tuo metu, kai jaučiatės geraiusiai. Ketinimus, kuriuos prireikus galima atidėti, nukelkite kitam laikui.

  • Stenkitės subalansuoti savo veiklą ir poilsį. daugelis darbų seksis geraiu, jei atliksite juos ne iš karto, o dalimis. Nepamirškite įterpti pertraukų. Sakysime, jeigu Jums namuose reikia įveikti didelius atstumus, tai pusiaukelėje pastatykite kedę.

  • Venkite ypač varginančių darbų arba palengvinkite juos, pvz., po dušu prauskitės sėdėdami, kūno higieną galima atlikti ne ryte, o vėliau. reikėtų vengti aukštai kelti arba žemai lenktis, todėl pasistatykite visus buitinius daiktus į patogų aukštį. Lyginti, krauti arba iškrauti skalbinius į skalbimo mašiną sėdint yra neįprasta, bet tai mažiau vargina.

Esama daug būdų, kuriuos pasitelkę galėsite patausoti savo ribotas jėgas tikrai svarbiems dalykams. Nepamirškite pasitelkti šeimos narių, draugų, slaugos personalo pagalba.

Jėgų kaupimas

Lygiai taip pat,kaip tausoti jėgas, svarbu ir kaupti naujas jėgas. Pirmiausia būtina rūpintis miegu. Jeigu miegodami nepailsėsite, pabusite dar labiau nuvargę, negu prieš miegą. Čia keletas patarimų:

  • Nureguliuokite Jums tinkamiausią patalpos temperatūrą. Per daug šiltoje arba šaltoje patalpoje miegama blogai;

  • Dėmesio: po pietų nevartokite kofeino turinčių gėrimų (kavos, arbatos, kolos);

  • Daugelis žmonių lengviau užmiega, jeigu diena iš dienos, net savaitgaliais, keliasi tuo pačiu metu.

  • Galbūt ir Jūs esate įpratę prieš miegą ko nors išgerti, pasiklausyti muzikos arba trumpam išeiti pasivaiksčiuoti. Ir toliau laikykitės šių įpročių, nes jie padeda užmigti. Jeigu esate ligoninėje, pakalbėkite apie tai su slaugos personalu.

  • Jeigu nors ir ėmėtės visų šių priemonių, bet negalite užmigti, beprasmiška pykti arba nusivilti. Geriau vėl įsijunkite šviesą ir paskaitykite knygą.

Daugelis pacientų visą dieną jaučiasi pavargę ir bejėgiai, bet vis tiek negali užmigti. Tai jiems trukdo gerai pailsėti naktį, okitą rytą pabusti su naujomis jėgomis. Čia gali padėti atsipalaidavimo pratimai.

Gera mityba

Kad vėl atgautumėte jėgas, svarbu gera mityba, nors ir neturite apetito. Valgykite dažnai ir mažais kekiais, vartokite kalogingus padažus. Jeigu sergate anemija, Jūsų organizmui reikia geležies, įvairių vitaminų – C, B¹², folio rūgšties.

Gyvenimas su urostoma

Prieš operaciją gydytojas numato, kurioje vietoje turi būti urostoma, kad šlapimo surinktuvas pacientui stovint, sėdint ar judant liktų toje pačioje padėtyje. Stoma paprastai formuojama pilvo sienoje į dešinę nuo bambos, šiek tiek žemiau, negu dėvimas kelnių diržas. Atsižvelgiama į daugelį aplinkybių: jei šalia stomos bus odos raukšlės, randai ar kaulų iškilimai, surinktuvas gerai neprisiklijuos prie odos ir praleis šlapimą. Kartais stoma suformuojama atsižvelgiant į individualius paciento poreikius, pvz., golfo žaidėjui patogesnė kairėje pilvo pusėje esanti stoma.   

Iš išorės urostoma atrodo kaip rausvas apvalus su anga centre gleivinės volelis. Ji neturi įnervacijos, negalima valingai sulaikyti ar išleisti šlapimo – jis nuolatos teka pro urostomos angą. Pirmosiomis dienomis po operacijos stomą prižiūri slaugytoja. Iš pradžių stomos kraštai būna patinę. Tai gali trukti kelias savaites, kol patinimas nuslūgsta. Stoma gali išskirti gleives. Slaugytoja stebi, kad šlapimo surinktuvas būtų tuščias, laiku išpila šlapimą, jei reikia, jį pakeičia.

Pirmasis urostominis maišelis uždedamas dar operacinėje. Kai tik pacientas sustiprėja, slaugytoja pamoko, kaip pačiam prižiūrėti, valyti stomą ir pakeisti šlapimo surinktuvą. Svarbu, kad gydytojas ar slaugytoja kurį laiką pagelbėtų pacientui tvarkytis su stoma, kol jis ligoninėje ir dar kurį laiką, kai pacientas jau išrašytas. Naudinga, kad padėti tvarkytis su stoma išmoktų ir artimieji. Yra įvairių šlapimo surinktuvų tipų, reikia, kad slaugytoja padėtų pasirinkti tinkamiausią. 

Dažniausiai naudojami vienos ar dviejų dalių surinktuvai. Vienos dalies surinktuvas sudarytas iš plastikinio maišelio, kurio viename gale yra lipnus žiedas, klijuojamas prie pilvo odos aplink stomą, kitame gale yra čiaupas šlapimui išleisti. Dviejų dalių surinktuvas sudarytas iš lipnios plokštelės, klijuojamos ant odos aplink stomą, ir maišelio, sandariai prisegamo prie plokštelės. Šis maišelis apačioje turi čiaupą šlapimui išleisti. Prie čiaupo galima prijungti naktinę šlapimo rinkimo sistemą – naktį nereikia keltis išleisti šlapimo. Urostominiai šlapimo rinktuvai yra skirtingų dydžių. Dydis nustatomas išmatavus urostomos skersmenį. Po operacijos, kai urostoma patinusi, reikia didesnio surinktuvo, vėliau dydis bus mažesnis. Išrašydamas receptą, gydytojas būtinai nurodo urostominio surinktuvo dydį. Vienos dalies urostominiai maišeliai paprastai naudojami 3-4 dienas, kol dar tvirtai laikosi prie odos. Dviejų dalių surinktuvo plokštelė keičiama maždaug kas 6 dienas, maišelis, jei reikia, pakeičiamas dažniau.

Ruošiantis keisti šlapimo surinktuvą reikia:

  • pasiruošti naują surinktuvą – surinktuvo plokštelėje iškirpti skylutę taip, kad, priklijavus plokštelę prie odos, aplink stomą neliktų nepadengto plokštele odos plotelio, kurį galėtų dirginti šlapimas

  • išleisti šlapimą iš norimo pakeisti maišelio ir atsargiai jį nuimti nuo odos

  • nuplauti urostomą ir odą aplink ją šiltu vandeniu (jokių cheminių medžiagų, aliejų, kremų naudoti negalima, nes sunkiai prisiklijuos nauja plokštelė)

  • nusausinti urostomą ir odą servetėle, švelniai prispaudžiant ją prie nuplautos vietos

  • pritvirtinti naują plokštelę prie odos aplink urostomą ir prie jos prisegti naują maišelį

Oda jautri šlapimo dirginimui. Jei šlapimo nuolat pakliūva ant odos aplink stomą, oda parausta, peršti. To galima išvengti naudojant specialias apsaugines gydomąsias pastas – pažeista oda greitai sugyja. Specialią pastą rekomenduoja gydytojas.

Dabar šlapimo surinktuvai gaminami plokšti, kad nebūtų pastebimi per drabužius. Paslėpti surinktuvą padeda ir tinkamo stiliaus drabužiai. Urostomos priežiūra reikalauja laiko ir kantrybės. Priežiūra lengvėja įgijus patirties

Urostoma netrukdo normaliai gyventi. Daugelis grįžta į darbą, įprastai leidžia laisvalaikį, netgi gali maudytis ir plaukioti. Pacientas turi turėti šlapimo surinktuvų atsargą.

Šlapimo surinktuvų receptą gali išrašyti šeimos gydytojas, jų kainą kompensuoja teritorinė ligonių kasa. Šlapimo surinktuvai perkami vaistinėse. 

Tracheostomos priežiūra

Tracheostoma – tai chirurginiu būdu suformuota anga priekinėje kaklo dalyje, per kurią įkvepiamas oras patenka tiesiai į trachėją ir plaučius. Ligoniai, kuriems pašalinamos gerklos, kvėpuoja pro ją (žr. 3 pav.). Po operacijos į tracheostomą įstatomas 10-12 cm ilgio tracheostominis vamzdelis. Jis neleidžia angai susiaurėti. 
Dabar naudojami patogūs vienkartiniai tracheostominiai vamzdeliai, pagaminti iš elastingos, nedirginančios trachėjos plastmasės. (žr 4 pav.).

Vamzdelis turi dvi ąseles, į kurias įverti raišteliai. Kad vamzdelis neiškristų iš trachėjos, jie surišami už kaklo taip, kad neveržtų. Paprastai vienkartinį vamzdelį reikia pakeisti švariu vieną kartą per parą. Jį būtina pakeisti ir kiekvienu atveju, kai atsiranda požymių, kad vamzdelis kemšasi gleivėmis ar skrepliais – pacientas pradeda triukšmingai alsuoti, dusti.

Ligoninėje, kol tracheostomoje gausiai kaupiasi sekretas ir gleivės, jos turi būti nuolat išsiurbiamos specialiu medicininiu siurbliuku naudojant sterilius specialius plastikinius vamzdelius, vadinamus kateteriais. Kateterio skersmuo turi būti ne didesnis kaip pusė tracheostominio vamzdelio spindžio. Siurbiant jis įkišamas į trachėją ne giliau kaip 15 centimetrų. Gleivės turi būti išsiurbiamos labai švelniai, nepažeidžiant gleivinės.

Išsiurbiant reikia laikytis šių principų:
• nusiplauti rankas;
• patikrinti išsiurbimo priemones;
• liepti pacientui prieš siurbimą giliai pakvėpuoti, pakosėti;
• jeigu gleivės ar išskyros yra tąsios ir tirštos, į tracheostomą švirkštu galima supilti 3–5ml sterilaus fiziologinio tirpalo;
• siurbti 10–15 sekundžių, po to kateterį būtina praplauti steriliu tirpalu.

Pirmomis pooperacinėmis dienomis visa tai atlika slaugytojos, tačiau šios paprastos procedūros pacientas vėliau išmoksta pats. Geriausias pagalbininkas iš pradžių bus veidrodis.

Labai svarbu, kad oras, kurį po operacijos kvėpuoja pacientas, būtų drėkinamas – drėgmė neleidžia išsausėti trachėjos gleivinei, pridžiūti prie sienelių gleivėms ir sekretui. Tracheostominio vamzdelio dydis turi būti gerai parinktas, kad kuo mažiau dirgintų trachėją.

Kartais trachėjoje žemiau vamzdelio susidaro didesnis už vamzdelio spindį gleivių kamštis, trukdantis kvėpuoti – pacientas dūsta, darosi neramus. Taip atsitikus reikia skubiai į tracheostomą įsilašinti 2–5 ml virinto vandens, furacilino ar ramunėlių nuoviro. Tai ne tik suskystins gleivių kamštį, bet ir sukels kosulį, kurio metu kamštis bus iškosėtas. Lengviausia gleivių kamštį iškosėti sėdint, pasilenkus į priekį. Aprašytoji būklė, jei nepasiseka pašalinti iš trachėjos gleivių kamščio, yra pavojinga. Į pagalbą nedelsiant reikia kviestis gydytoją ar slaugytoją.

Oro drėkinimas
Fiziologiškai nosis ir viršutiniai kvėpavimo takai drėkina, šildo ir filtruoja įkvepiamą orą. Nosiaryklėje jis sušyla iki 35 laipsnių, o santykinis drėgnumas siekia 90–100%. Pašalinus gerklas, nesušildytas, nesudrėkintas oras, aplenkdamas natūralų „šildytuvą“ ir „drėkintuvą“, patenka tiesiai į trachėją, dirgina jos gleivinę. Atsiranda daug gleivių, kurios sukelia kosulį – pacientas kosti 30–50 kartų per dieną. Pro tracheostomą netenkama daug drėgmės ir šilumos, todėl bronchuose, trachėjoje gleivių sekretas sutirštėja, gali susidaryti gleivių kamščių. Kad jų nesusidarytų, būtina drėkinti įkvepiamą orą. Ligoninėje tai daroma specialiais oro drėkintuvais Įkvepiamą orą galima drėkinti ir tracheostomos angą uždengiant drėgna reto audinio staltiesėle – įkvepiamas oras per drėgną sluoksnį sudrėgsta. Kas valandą į trachėją švirkštu dar galima įlašinti 1-2 ml fiziologinio tirpalo Tai ne tik sudrėkina gleivinę  ir sekretą, bet  ir skatina jo iškosėjimą.

Kaip valyti tracheostominį vamzdelį
Vamzdelis trachėjoje turi būti pakeičiamas švariu bent 1 kartą per dieną. Išimtasis vamzdelis turėtų būti išvalomas, jei jis vėl bus naudojamas įstatyti į trachėją. Jei vamzdelių atsargos pakankamos, panaudotas pakeičiamas nauju. Jei pasirodys, kad tracheotominį vamzdelį reikia valyti ar keisti dažniau, taip ir reikia daryti. Svarbiausia, kad jis būtų švarus.

Vamzdeliui valyti reikia turėti:
• šepetėlį 
• muilo ir 3 proc. vandenilio peroksido
• šilto vandens

Šepetėlių galima nusipirkti vaistinėje, tinka ir parduodami ūkinių prekių parduotuvėje. Vandenilio peroksidas parduodamas vaistinėje. Reikia laikytis šių priežiūros taisyklių:
• vamzdelį iš trachėjos išimti atsargiai
• išmuilinus šepetėlį išvalyti vamzdelį iš vidaus ir išorės 
• nuplauti po to vamzdelį šiltu vandeniu ir įsitikinti, ar jis švarus; jei yra pridžiūvusių gleivių, kad atmirktų, užpilti vandenilio peroksido ir vėl vamzdelį šplauti vandeniu
• nusausinti vamzdelį iš vidaus ir iš išorės 
• prieš įstatant vamzdelį į trachėją jį sutepti augaliniu aliejumi, taip bus lengviau įstatyti jį į tracheostomą
• gerai išplauti šepetėlį, kad kitą kartą vėl galima būtų jį naudoti

Nuplauti vamzdelį vandeniu, kai buvo naudotas vandenilio peroksidas ypač svarbu, nes vandenilio peroksidas gali nudeginti trachėjos gleivinę. Nereikia vamzdelio sutepti glicerinu ar vazelinu  – pastebėta, kad šios medžiagos gali sukelti nepageidaujamų reakcijų plaučiuose.

Odos higiena. Kaip pasidaryti tvarstį
Kaklo odą aplink tracheostomą reikia plauti muilu ir vandeniu. Ji turi būti sausa. Apie mėnesį po operacijos, kol viskas gerai sugyja, sumažėja gleivių ir skysčių sekrecija iš tracheostomos, ant kaklo odos aplink traheostomą pacientas turi dėti tvarstį, kad nešlaptų kalo audiniai aplink angą (žr. 5 pav). Naudojami 4×8 cm dydžio tvarsčiai. Juos galima įsigyti vaistinėje. Kai tvarstis nebešvarus, pats pacientas pakeičia jį švariu. Tai apsaugo odą nuo iššutimo ir nemalonaus kvapo.

Tracheostominio vamzdelio raišteliai
Tracheostomos vamzdelis turi laikytis tvirtai, todėl prie ąselių esantys raišteliai surišami už kaklo. Jei tas pats vamzdelis išvalius jį naudojamas kelis kartus, raišteliai gali irgi susitepti. Tada juos reikia pakeisti švarais – senuosius nukirpti, į ąseles įverti paprasto binto juosteles. Reikia vengti suspausti kaklą: tarp raištelio ir kaklo, surišus raištelius, turi tilpti piršto galiukas.

Kada galima nebenešioti tracheotominio vamzdelio.
Tracheostominį vamzdelį nuolat nešioti reikia apie du mėnesius – per tiek laiko susiformuoja tracheostomos kraštai, nebėra pavojaus, kad anga užsitrauks ar susiaurės. 
Būtina žinoti, jog negalima naudoti vieno ilgio tracheostominių vamzdelių, nes tuomet vamzdelio galas traumuoja gleivinę vis toje pat vietoje – gali susiaurėti trachėjos spindis. Tada prasideda dusulio, kosulio priepuoliai, gleivėse pastebima kraujo.
Rekomenduojama keičiant vamzdelius kaitalioti jų ilgį – tai padeda išvengti minėtų komplikacijų.
Iš pradžių, kai gydytojas jau leidžia pratintis būti be vamzdelio, jį reikia išsiimti vienai valandai. Laikas laipsniškai ilginamas. Pamažu reikia pasiekti, kad visą dieną nenešiojus vamzdelio, tracheostominė anga nesusitrauktų, vakare vamzdelį galėtumėte vėl lengvai įstatyti.

Tracheostominių vamzdelių dydžiai (mm)

Dydis  
Vamzdelio spindis, mm 
Vamzdelio ilgis, mm
7
9
65–70
 8
10 
70–75
9
12
75–80
  10 
14
80–85
11
15
85–90
12
16
90


Kaip pridengti tracheostomą

Kad įkvepiamas oras būtų šiltesnis ir drėgnesnis, tracheostoma visada, ypač žiemą turi būti pridengta švaria marle, drobe ar kita reto audimo medžiaga (žr. 6 pav.). Žiemą tracheostomą geriausiai pridengti plonu parolono sluoksniu arba naudoti specialius ant tracheostomos klijuojamus filtrus.

Kolostomija

Kaip minėta anksčiau, tik nedaugeliui iš sergančiųjų kolorektaliniu vėžiu operuojant suformuojama kolostoma. Tiems, kam ji suformuojama, prireikia kantrybės bei tam tikro laiko išmokti su ja elgtis, nors daugeliui po operacijos atrodo, kad tai bus labai paprasta. Kaip ir kiekvienam naujam veiksmui išmokti, taip ir įgusti prižiūrėti kolostoma, reikalinga praktika ir laikas.

Daugelyje onkologines paslaugas teikiančių įstaigų yra specialiai parengtas personalas, kuris apmoko, kaip po operacijos prižiūrėti kolostoma. Kartais gali padėti ir asmenys, kurie operuoti anksčiau ir jau moka gyventi turėdami kolostoma. Gydytojas prieš operaciją rūpestingai planuoja, kaip suformuoti kolostoma, kad jos maišelis liktų toje pačioje vietoje pacientui judant, stovint ar sėdint. Pirmomis dienomis po to, kai uždedamas stomos maišelis, palatos slaugytoja gali parodyti, kaip su juo elgtis, paaiškinti, kada ir kaip jį ištuštinti.

Po operacijos kolostoma būna išsipūtusi, paburkusi ir reikia kelių sa­vaičių, kad taptų įprastinio dydžio. Yra įvairių dydžių kolostomos maišelių, todėl gydytojas turi išrašyti reikiamo dydžio. Slaugytojos pagalba apmokant pacientą, kaip elgtis su stoma, labai vertinga, nes tai padeda išvengti problemų grįžus namo.

Visus daiktus, kurių prireikia keičiant stomos maišelius, vertėtų laikyti vienoje vietoje, kad netektų jų ieškoti paskutinę minutę. Būtina pasirūpinti, kad keičiant maišelius būtų pakankamai laiko ir privatumo. Kai kurie pacientai vengia nešioti stomos maišelius, kai juos ištuštinti reikia daugiau nei kartąper dieną. Tokiais atvejais reikėtų pasitarti su slaugytoja.

Mityba turint stomą

Šlapinimosi sutrikimai

Kai navikas augdamas spaudžia šlapimo pūslę, pūslę įnervuojančius nervus (kryžkaulio srityje) ar šlapimo kanalą, atsiranda šlapinimosi problemų – gali išsivystyti šlapimo nelaikymas arba šlapimo susilaikymas. 

Šlapinimosi sutrikimai atsiranda ir po kai kurių operacijų (šlapimo pūslės, prostatos, gimdos). Priežastimi būna sfinkterių, kurie kontroliuoja šlapimo ištekėjimą, arba dubens nervų pažeidimai. Dažniausiai šios problemos yra laikinos ir praeina po kelių savaičių ar mėnesių. Jei problema atsiranda po operacijos, specialūs pratimai, vadinami dubens dugno raumenų pratimais, padeda atkurti dubens dugno raumenų veiklą, kuri būtina normaliai šlapimo pūslės funkcijai. Po radikaliųjų prostatos pašalinimo operacijų kai kuriems pacientams atsiranda dalinio ar visiško šlapimo nelaikymo problema, kuri vėliau sumažėja (retai išlieka visam laikui). Kai kuriais atvejais reikalingas chirurginis gydymas.

Kai atliekama dubens organų radioterapija, apimanti šlapimo pūslės gleivinę, pacientą kurį laiką gali varginti padažnėjęs ir skausmingas šlapinimasis. Šiuos simptomus sustiprina šlapimo takų infekcija. Tokiais atvejais gydytojas paskiria antibiotikų. Tinka spanguolių ekstraktai. Spanguolėse yra medžiagų, veikiančių šlapimo takų infekciją. Spanguolių ekstraktų negalima vartoti, jei geriate varfarino tabletes (skystina kraują, mažina krešėjimą), šie ekstraktai susilpnina varfarino poveikį. Būtina gerti daug vandens, kad šlapimas būtų skaidrus ir švelniai geltonos spalvos.


PATARIMAI:  

  • Tonizuojantys gėrimai, būtent: arbata, kava, koka kola ir alkoholis, dirgina šlapimo pūslę ir gali sustiprinti varginančius simptomus.
  • Bet kuri šlapimo pūslės chirurginė intervencija gali sudirginti šlapimo pūslę. Tuomet reikia riboti fizinį aktyvumą. Paprastai po 4–6 savaičių visi nemalonūs pojūčiai būna praėję, tada galima būti fiziškai aktyvesniems, laisviau judėti. 
  • Venkite vidurių užkietėjimo. 
  • Jei turite šlapinimosi problemų, prieš kur nors eidami, pirmiausia susižinokite, kur yra tualetai ir kaip juos rasti. Jei sunku atsikelti iš lovos ar ratukų, sunku vaikščioti – turėkite šalia basoną. 

Šlapimo nelaikymas

  • Yra daug priemonių, esant šlapimo nelaikymui. Įvairūs įklotai gerai sugeria šlapimą, yra maži ir patogūs. Jie apsaugo nuo nemalonių atsitiktinumų. Yra ir vyriški įklotai, skirti surinkti šlapimą, varvantį iš varpos.
  • Negalinčiam vaikščioti ligoniui susitvarkyti su šlapimo nelaikymu sunkiau – jums gali būti įstumtas šlapimo pūslės kateteris, pro kurį šlapimas nuolat ištekės į maišelį.
  • Kateteriai turi būti reguliariai keičiami (kartą per mėnesį ar dažniau). Dienos metu, jeigu jūs vaikštote, kateterio maišelį reikėtų pritvirtinti prie kojos ir paslėpti po drabužiais, jeigu gulite – vamzdelius ir maišelį pridenkite paklodėmis. 



Atnaujinta 2018-05-03 12:57


Svarbu žinoti: