Turėti tikslą ir pasitikėti gydytojais

„Santykis su daktaru yra visos sėkmės laidas ir aš pasitikiu, žinau, kad sugrįšiu, jeigu reikės. Ir viskas bus gerai. Reikia draugauti ir su ligomis, ir su gydytojais“, – sako Stasys Šaparnis.

Stasys Šaparnis, buvęs garsus sportininkas penkiakovininkas, 1968 m. Meksiko vasaros olimpinių žaidynių vicečempionas, nepratęs pasiduoti ir net mintyse nesako, kad sunku.

Visą gyvenimą nesiskundė sveikata, priešingai, mano paveldėjęs gerus genus, be to, visą gyvenimą sportavo, net ir tada, kai baigė savo sportinę karjerą. Tačiau vienas nepraeinantis simptomas – varginantis šlapinimasis privertė pasitikrinti. Buvo nustatytas padidėjęs prostatos specifinio antigeno (PSA) rodiklis, atliktas biopsijos tyrimas.

Kai buvo diagnozuotas prostatos vėžys, sužinoję draugai ir kolegos skambino net iš Maskvos, kur Stasiui teko ne vienerius metus gyventi ir dirbti, galvodami, kad reikia draugą palaikyti, paguosti.

„Bet manęs tikrai nereikėjo nei guosti, nei raminti, – pasakoja dėl užgrūdinto charakterio sportui dėkingas S. Šaparnis. – Nuo seno pažinojau ilgametį Nacionalinio vėžio instituto Onkourologijos skyriaus vedėją gydytoją urologą prof. Tadą Petraitį, kuris mane turėjo tada operuoti.“

Su Petraičiais labai bendravome šeimomis. Kas ypač imponavo – tai daktaro Tado Petraičio pareigos jausmas. „Būdavo susirenkame penktadienį draugų rate po darbo, jau atrodo galima atsipalaiduoti, bet ne, daktaras sako, oi, Stasiuk, šiandien tokią sudėtingą operaciją padarėme, negaliu užtrukti, rytoj turiu būtinai būti ligoninėje, turiu patikrinti ar viskas tvarkoje, – pasakoja S. Šaparnis. – Aš būdavau tiesiog priblokštas jo pareigos jausmo. Labai žiūrėjo visus savo pacientus.“

Prieš 11 m. S. Šaparniui operaciją atliko prof. T. Petraitis. „Aš jam dėkoju, o jis sako: mes su  Algimantu Sruogiu kartu dirbome, auksinių rankų chirurgas tas mano jaunasis kolega, – prisimena S. Šaparnis. – Aš ir dabar matau – skyriuje labai draugiški gydytojai, puikios sesutės.“

Po prostatos operacijos S. Šaparnis nestresavo, negalvojo apie ligą ir ramiai gyveno dešimt metų. 2017 metais kilo įtarimų dėl šlapimo pūslės,  Stasys vėl buvo operuotas. S. Šaparnis nemano, kad atsinaujinusi liga turėtų kelti jam nerimo, didelių problemų. „Su malonumu grįžtu į Nacionalinį vėžio institutą, visiškai pasitikiu gydytojais, jie atliks viską taip, kaip man bus geriausia. “

Pasak sporto veterano, reikia su ligomis ir gydytojais draugauti, santykiai su gydytoju yra viso ko laidas. „Štai vakar turėjo jau mane vežti į operacinę, bet ateina daktaras Sruogis ir sako, nepykite, reikės pusvalandį luktelėti. Taigi tik pagalvokite, aš juk nieko neveikiu, ramiai laukiu savo eilės į operacinę važiuoti... Žodžiu, didžiulė pagarba pacientui.“

Gyvenime S. Šaparnis neatsisako jokių malonumų, valgo tai, kas jam skanu, ką mėgsta. Tik nepersivalgo, visada nuo stalo pakyla neprisikimšęs. Į pirtį dar visai neseniai nueidavo, labai mėgsta, tačiau dabar jau nebepatartina pirtimi mėgautis.

Puikiai nusiteikęs S. Šaparnis moja ranka, kiek čia to gyvenimo liko, man jau septyniasdešimt aštuoneri. Sako, kai vedžiau, savo žmonai, su kuria iki šiol esame laimingi, pasakiau, kad daugiau kaip iki penkiasdešimties nesitikėtų – vyrai krenta anksčiau...

Bet tuoj pat S. Šaparnis džiugiai atskleidžia paslaptį, jog turi tikslą – įsijungti į peržengusių aštuoniasdešimt metų olimpiečių būrį.

„Iš olimpiečių ilgiau nei 80 m. pragyveno boksininkas Algirdas Šocikas, po to krepšininkai Kazimieras Petkevičius ir Stanislovas Stonkus, lengvaatletis Antanas Algimantas Vaupšas – dėsto Lietuvos olimpietis Stasys Šaparnis. – Jų jau nebėra. Dabar liko ieties metikė Birutė Kalėdienė, bėgikas Adolfas Alieksiejūnas. Aš turiu šansų pakliūti į dešimtuką. Pirmos vietos jau nebepaimsiu, ten tvirtas pozicijas užima B. Kalėdienė, jai jau 84 m.“