Prof. K. Pelčaro stipendijos laureatė dr. R. Kubiliūtė: „Visada norėjau būti arčiau žmogaus, tiesiogiai dirbti su vėžiu sergančių ligonių mėginiais“

Praėjusių metų pabaiga Nacionalinio vėžio instituto Genetinės diagnostikos laboratorijos jaunesniajai mokslo darbuotojai dr. Raimondai Kubiliūtei atnešė įsimintinų šventinių dovanų. Genetikė sėkmingai apgynė daktaro disertaciją „Šviesių ląstelių inkstų karcinomos diagnostiniai ir prognostiniai DNR metilinimo žymenys”. O NVI minint garbingą 90-ąjį jubiliejų, buvo apdovanota prof. Kazimiero Pelčaro stipendija. Tačiau genetika – toli gražu ne vienintelė dr. Kubiliūtę dominanti sritis: po darbų Raimonda ir į bėgimo batelius įšoka, ir dailininko teptuką į rankas paima. Be to, jaunos genetikės svajonėse – ir asmeninė tapybos paroda.

Raimonda, kaip reagavote, kai sužinojote, kad esate prof. K. Pelčaro stipendijos laureatė? Ką jums reiškia toks įvertinimas?

Prisipažinsiu, jog pradėjusi dirbti onkogenetikos srityje ir konkrečiai Nacionaliniame vėžio institute, su Lietuvos onkologijos istorija susipažinusi tikrai nebuvau. Tačiau laikui bėgant, natūraliai kyla vis didesnis smalsumas, noras žinoti, nuo ko viskas iš tikrųjų prasidėjo. Taip pamažu ir pildosi bendras paveikslas iš mažų fragmentų. Skaitant prof. Kazimiero Pelčaro biografiją supranti, koks didelis įvertinimas yra gauti šio profesoriaus vardo stipendiją, tai kartu skatina ir toliau dirbti šioje srityje, kad bent maža savo dalimi galėčiau prisidėti prie šios istorijos tęsimo ir, žinoma, šviesesnės onkologinių ligonių ateities.

Praėjusių metų šventes pasitikote su dar vienu pasiekimu – sėkmingai apsigynėte daktaro disertaciją „Šviesių ląstelių inkstų karcinomos diagnostiniai ir prognostiniai DNR metilinimo žymenys”. Kaip apibūdintumėte laikotarpį, kai rengėte disertaciją? Ar buvo sunku?

Meluočiau, jei sakyčiau, kad buvo lengva, bet ir nepasakyčiau, kad buvo labai sunku. Disertacijos rengimas man užtruko nei daug, nei mažai – penkerius metus, ir šis laikotarpis buvo tikrai įdomus bei nenuspėjamas, jau pradedant nuo to, kad pati net ir neplanavau šiuo keliu eiti, bet buvau paskatinta savo vadovės Prof. Sonatos Jarmalaitės, už ką jai dabar esu išties dėkinga! Džiaugiuos, kad galėjau prisidėti prie pirmą kartą Lietuvoje vykdomų molekulinių inkstų vėžio tyrimų ir kad mums pavyko atrasti potencialius šios ligos žymenis, galbūt padėsiančius ateityje kuo anksčiau aptikti inkstų vėžį ir laiku pradėti jo gydymą. Nors disertacija apginta sėkmingai, galiu pasakyti, jog šiuo metu dar tik mokausi suprasti, kas iš tikrųjų yra mokslas, kaip čia svarbu nesistengti visko tobulai sukontroliuoti ir tiesiog leisti gautiems rezultatams tau parodyti, kaip viskas iš tikrųjų yra, o ne kaip mes įsivaizduojame, ar norime, kad būtų.

Anksčiau mokėtės Kaune, vėliau mokslus tęsėte Vilniuje. Kas lėmė tokį Jūsų apsisprendimą?

Vykdydama biologijos bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete, netikėtai gavau pasiūlymą atlikti Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą studentų vasaros mokslinę praktiką, kurios metu, dalį tyrimų vykdžiau Prof. Sonatos Jarmalaitės vadovaujamame Žmogaus genomo tyrimų centre, Vilniaus universitete. Nuo tada mane ir sužavėjo genetika bei jau žinojau, jog toliau savo studijas vykdysiu genetikos magistrantūroje ir tęsiu tyrimus onkogenetikos srityje.

Kodėl nuo mokslo apie ląsteles pasukote link genetikos?

Tiesa, dirbti vėžio srity pradėjau dar vykdydama bakalauro studijų tyrimus Prof. Rimanto Daugelavičiaus vadovaujamoje laboratorijoje, Vytauto Didžiojo universitete. Ten dirbau su ląstelių kultūromis, ir tų darbų tikslas buvo išsiaiškinti vėžinių ląstelių atsparumo chemoterapijai mechanizmus. Toliau šiuos darbus tęsiau ir magistro studijų metu Vilniaus universitete. Ir nors šie tyrimai man buvo išties labai įdomūs, atskleidė daug netikėtų įžvalgų apie atsparumo chemoterapijai vystymąsi, visada norėjau būti arčiau žmogaus, tiesiogiai dirbti su vėžiu sergančių ligonių mėginiais. Manau, eksperimentiniai tyrimai yra iš ties labai svarbūs, tačiau čia gerokai atitolstama nuo realių, vėžį išgyvenančių žmonių istorijų, kurių kiekviena yra vis kitokia. Nesakau, kad to atotrūkio nėra ir dirbant su klinikiniais mėginiais, nes apskritai laboratorijoje vyrauja kiek kitoks suvokimas apie šią ligą, bet dirbdama šioje srityje, ieškodama vėžio biožymenų, jaučiuos dar labiau prisidedanti prie šių žmonių kovos su vėžiu.

Laisvalaikiu taip pat esate užimtas žmogus – dalyvaujate maratonuose, tapote.  Kaip visur suspėjate?

Iš tiesų, aš pati net ir negalvoju, kad visur suspėju. Nors pats bėgimas mane moko laikytis disciplinos, ir vietoje to, kad kiekvieną dieną ieškočiau pasiteisinimų, kodėl negaliu bėgti, man savaime peršasi argumentai, kodėl galiu! Turbūt toks mąstymas persikelia ir į kitas gyvenimo sritis. Apskritai, sportas mane atpalaiduoja, ypač ilgi bėgimai gerokai pravalo mintis, mažina streso lygį, manau, tai tik didina produktyvumą. Kartais ir pati suabejodavau, kad jei ne šie pomėgiai, galbūt dabar moksle būčiau pasiekusi daugiau, bet ilgainiui ateina suvokimas, kad, vis dėlto, geras poilsis yra ne mažiau svarbus už darbą, kad ir kaip jį mėgtum!

Kaip sekasi dalyvauti maratonuose?

Turbūt kol kas pačios svarbiausios varžybos man yra 2017 m vykęs „Moterų bėgimas“, kurio tikslas - skatinti moteris nepamiršti profilaktiškai tikrintis dėl krūties vėžio. Tai man buvo pirmosios bėgimo varžybos, kuriose smagiai dalyvavo ir gausus NVI darbuotojų būrys, o man jos svarbios dar ir dėl to, kad nuo tada rimčiau ir pasinėriau į bėgimą. Tada, žinoma, apie jokią prizinę vietą net ir negalėjau svajoti, tačiau pamažu nuosekliai treniruojantis su trenerio priežiūra „NEKO runners“ bėgimo klube, rezultatai vis gerėjo, atsirado progų ir ant podiumų užsilipti, tai, žinoma, dar labiau motyvavo pasilikti šiame sporte. Dabar galiu pasakyti, kad bėgimas man tapo gyvenimo būdu, tai sukelia judėjimo į priekį jausmą, o dalyvavimas varžybose - suvokimą, kad sunkumai yra laikini ir dažnu atveju mes patys renkamės, tikėti tuo ir priimti, ar nuleisti rankas ir atmesti, tik šiuo atveju antrasis variantas ne būtinai yra lengvesnis, nors iš pradžių gali atrodyti kitaip. Manau, moksle irgi yra panašiai. Šiuo metu labai norėčiau, jog šis mano „meilės bėgimui genas“ dar ilgai neužsimetilintų!

Kodėl susidomėjote tapyba?

Tapymas mano gyvenime atsirado kartu su doktorantūros studijų pradžia, tiesiog sugalvojau, kad noriu išbandyti šią sritį ir man ji atrodė visai prasminga, ypač, kai savo darbo rezultatu gali dar ką nors ir pradžiuginti, o kartu klausantis klasikinės muzikos, ši veikla dar ir labai gerai atpalaiduoja. Tada savarankiškai pradėjau tapyti akriliniais dažais, vėliau išbandžiau ir aliejinius. Dirbant mokslinėje srityje konkretaus apčiuopiamo rezultato gali nematyti ir ilgus metus, dėl to kartais būna psichologiškai sunku, jautiesi nieko gero nenuveikęs, nors pastangų įdėta daug. Tapymas man padėjo tvarkytis su šiais jausmais tuo, kad čia rezultatas matomas iš karto ir nors proceso eigoje jis gali stipriai keistis, visais etapais jis vis vien, tikrąja to žodžio prasme, išlieka akivaizdus. Nors dabar šia veikla užsiiminėju gana retai ir tik labai mėgėjiškai, bei jaučiuos dar daug ko neatradusi, giliai širdyje turiu tokią didelę svajonę kada nors surengti kad ir labai mažą savo darbų parodą.  

Ačiū už pokalbį.