Atgal

Prof. K. Pelčaro stipendijos laureatas dr. J. Krasko: „Geriausia apdovanojimo dalis – kitų žmonių šypsena“

   Kov. 02, 2022

Atsitiktinumas, kuris iš esmės pakeitė gyvenimą. Turbūt taip būtų galima pavadinti Nacionalinio vėžio instituto Imunologijos laboratorijos vyresniojo mokslo darbuotojo, biomedicinos mokslų daktaro Jano Aleksanderio Krasko karjerą Lietuvoje. Dėl meilės į mūsų šalį atvykęs, tuomet lietuviškai mokėjęs pasakyti tik „aš tave myliu“, dr. Krasko darbo Lietuvoje ieškojo tikėdamasis, kad čia padirbės tik metus ar du. Tačiau NVI Imunologijos laboratorijoje dirba jau 11 metų. Gruodį, minint garbingą NVI 90-ąjį jubiliejų, dr. Krasko apdovanotas prof. Kazimiero Pelčaro stipendija. Tačiau imunologija – ne vienintelė dr. Krasko dominanti sritis: kur dar dėstytojo darbas, aistra kompiuteriniams žaidimams, miniatiūrinių kareivėlių dažymas, žygiai, knygų skaitymas....

Kaip reagavote, kai sužinojote, kad Jums atiteko prof. K. Pelčaro stipendija?

Man teko garbė kelerius metus dirbti viename aukšte su daktare Radkevič, kuri buvo labai susijusi su Instituto ir prof. Pelčaro istorija. Be to, mano kolegė dr. Agata Mlynska stipendiją gavo prieš dvejus metus, tad mes Imunologijos laboratorijoje buvome labai sujaudinti - tai vienas didžiausių pripažinimo apdovanojimų, kokį tik galima gauti Institute. Bet, tiesą sakant, tą aš supratau tik tada, kai kitomis dienomis tiek daug žmonių kreipėsi į mane sveikindami ir nuoširdžiai džiaugdamiesi už mane. Manau, kad tai buvo geriausia apdovanojimo dalis – kitų žmonių šypsena.

Į Lietuvą atvykote iš kaimyninės Lenkijos, nemokėdamas lietuvių kalbos. Kaip sekėsi ieškoti darbo Lietuvoje?

Kaip ir daugelis svarbių dalykų gyvenime, tai daugiau ar mažiau įvyko atsitiktinai. Su žmona susipažinau studijuodamas užsienyje, Belgijoje. Aš baigiau studijas Belgijoje, bet mano tuometinei draugei reikėjo grįžti į Lietuvą dar vieneriems studijų metams. Atsisakiau doktoranto pareigų Gento universiteto Farmacijos mokslų katedroje ir nusprendžiau, kad noriu pabandyti įsikurti draugės gimtojoje šalyje – Lietuvoje. Bent jau kol ji baigs studijas, taip tada maniau. Tuo metu nemokėjau nė žodžio lietuviškai (na, aš mokėjau pasakyti „aš tave myliu!“), o tai buvo didelė problema ieškant darbo. Visi norėjo, kad parodyčiau pažymėjimą, kuris patvirtintų, kad moku lietuvių kalbą. Galvojau, kad nepavyks. Po mėnesio paieškų mano dabartinė viršininkė, NVI Imunologijos laboratorijos vedėja prof. Vita Pašukonienė vienintelė sutiko su manimi susitikti asmeniškai ir pasikalbėti dėl mano įdarbinimo NVI, mokant anglų kalbą. Universitete studijavau apie virusus ir baltymų vizualizacijos metodus, bet radau darbą su imuninėmis ląstelėmis. Su Vita sutarėme, kad tie dalykai nėra per daug nutolę vienas nuo kito, o intelektas ir energija yra svarbiausia. Man tada pasisekė, o dabar matau, kad geresnės darbo vietos nebūčiau radęs net kalbėdamas lietuviškai. Maniau, kad pasiliksiu metus ar dvejus, kol kas praėjo 11 ir tai nepanašu į pabaigą.

Dėstote universitete. Kuris darbas Jums atrodo įdomesnis – laboratorijoje ar universiteto auditorijoje?

Esu Fundamentinių mokslų fakulteto docentas, dėstau magistrantams apie ląstelių technologijas ir kokybės sistemas – įgūdžius, kurių išmokau per ilgus metus dirbdamas laboratorijoje. Manau, kad šios dvi užduotys džiugina dvi skirtingas mano puses. Jei teisingai planuoju savo darbą (kartais taip nutinka), laboratoriniai darbai mane atpalaiduoja ir sukuria zen zoną: tai tik aš ir mano mėgintuvėliai, niekas kitas nesvarbu. Kita vertus, studentų mokymas reikalauja daug energijos ir aistros, visada stengiuosi suteikti jiems ne tik žinių, bet ir impulso mokytis. Prisimenu tuos mokytojus, kurie dėl manęs taip stengėsi, norėčiau grąžinti savo skolą ateities kartai.

Domitės ir kompiuterinėmis technologijomis...

Būkime atviri, jei girdite „kompiuterines technologijas“, dažniausiai turėtumėte tai suprasti kaip „kompiuterinius žaidimus“. Ir tai visiškai apie mane! Daug metų praleidau su draugais žaisdamas žaidimus, strateginius žaidimus, šaudymo žaidimus, MOBA... Anksčiau manėme, kad vaikai išauga iš šios fazės, bet ar žinojote, kad vidutinis kompiuterinių žaidimų žaidėjas yra 35 metų amžiaus? Tai tarsi filmo žiūrėjimas kartu, bet vietoj to kuriate savo filmą. Turiu draugų Lietuvoje, Lenkijoje ir Japonijoje – internetiniai žaidimai kartais yra vienintelis būdas ką nors nuveikti kartu. Gindamasis tikriausiai daugiau žinau apie vaizdo plokštės overclocking, aušinimą vandeniu ar RGB apšvietimą (kažkas čia supras tą pokštą).

Žinau, kad vienas Jūsų hobių – kolekcionuoti ir dažyti miniatiūrinius kareivėlius. Kodėl būtent kareivėliai? Ar tokių kareivėlių dažymas – sudėtingas užsiėmimas?

Pirmą kartą tuo pomėgiu pradėjau užsiimti būdamas 10 ar 11 metų. Kas antras berniukas tokio amžiaus nori būti riteriu ar kariu, todėl man tai buvo maži riteriai, dažiau kartu su tėčiu. Šiandien Baltijos šalių miniatiūrinės tapybos ekspozicijose turiu sidabro ir bronzos medalius, bet dažau ne konkursams. Tai yra hobis ir jūs neprivalote būti puikus savo pomėgyje. Miniatiūrų dažymui reikia kantrybės, tikslumo ir gebėjimo atsisėsti ir susikaupti valandą ar dvi. Bet nesvarbu, kad dažus sumaišėte šiek tiek per greitai, o spalvos nėra idealiai suderintos pagal teoriją arba tai, kad jūsų mėgstamiausio čempiono akys žvelgia į priešingas puses – galų gale jis yra jūsų čempionas ir jis vis tiek verčia jus didžiuotis.

Laisvalaikiu mėgstate dalyvauti žygiuose. Koks žygis buvo Jums įsimintiniausias?

Tai turėjo būti prieš 4 ar 5 metus. Buvo žiema, 25 laipsniai šalčio ir ėjome beveik 30 kilometrų aplink užšalusius Lietuvos ežerus. Vaikščiojimas ežerais suteikia laisvės pojūtį, darai tai, ko neįmanoma padaryti 99% turimo laiko. Kitas geras prisiminimas kyla iš labai baisaus pasivaikščiojimo vieną rudenį: tikriausiai apie 10 laipsnių šilumos, lietus ir purvas. Nakvynei nuomojamos sodybos šeimininkė po žygio mums surengė pirties seansą. Profesionalė, ji dalyvavo Lietuvos pirčių čempionatuose (ar žinojote, kad tokie dalykai egzistuoja!?), tai buvo 3 valandų renginys su maistu, specialiais gėrimais, žolelėmis ir aliejais. Geriausia siaubingos dienos pabaiga.

Laisvalaikiu mėgstate skaityti. Kokia Jūsų mėgstamiausia knyga?

Sunkus klausimas. Vasarą mėgstu eiti į „Vilnius skaito“ biblioteką Lukiškių aikštėje, ten galima rasti lenkų Nobelio premijos laureato Henryko Sienkievicziaus knygą „Ugnimi ir kalaviju“. Tai knyga, sugrąžinanti mane į jaunystę ir į pasaulį, kuriame žmonės mąstė apie tokius dalykus kaip garbė ir pareiga. Kai dabar tai sakau garsiai, tai labai stipriai atsiliepia situacijai Ukrainoje, kur žmonės sunkiausiais laikais rado tas dorybes savo širdyse. Dar daugiau ironijos – knyga yra apie Ukrainos sukilimą. Kiekvieną vasarą Lukiškių aikštėje praleidžiu kelias valandas, vartydamas puslapius. Galbūt tai reiškia, kad tai ir yra mano mėgstamiausia knyga.





Atnaujinta 2022-03-02 14:13