Atgal

Prof. K. Pelčaro stipendijos laureatė K. Slidevska: „Tai įvertinimas ne man asmeniškai, o visai komandai“

   Kov. 16, 2022

Darbas Nacionaliniame vėžio institute, o tada - darbas hospise. Laisvalaikiu – pomidorų ir gėlynų auginimas, paplūdimio tenisas, išvykos motociklu. Tokiu rimtu jau kuris laikas gyvena NVI gydytoja radioterapeutė, prof. Kazimiero Pelčaro stipendijos laureatė Kristina Slidevska. Kaip pasakoja pati gydytoja, profesijos pasirinkimą lėmė ir technologinė pažanga radioterapijoje, ir asmeninė patirtis. O štai meilė motociklams ir kelionėms po miškus užgimė dar paauglystėje: būdama 16-os sėdusi „ant dviejų ratų“, šiandien gydytoja svajoja vasarą plieniniu žirgu nukeliauti iki pajūrio.

Kaip reagavote, kai sužinojote, kad esate prof. K. Pelčaro stipendijos laureatė? Ką jums reiškia toks įvertinimas?

Sirgau, kai sužinojau, kad tapau stipendijos laureate. Tai man buvo labai netikėta žinia – net nežinojau, ką daryti. Aš manau, kad tai įvertinimas ne man asmeniškai, o visai komandai, su kuria dirbu tiek paliatyvioje terapijoje, tiek radioterapijoje. Onkologijoje, gydytojo darbe vienas lauke -  ne karys. Turi dirbti su komanda, su slaugytojomis, kitais komandos nariais.

Stipendija tapo savotiška dovana prieš Kalėdas. Ji Jums įteikta gruodžio 1 dieną, per jubiliejinę NVI 90-mečio konferenciją...

Taip, stipendija įteikta prof. Kazimiero Pelčaro Didžiojoje salėje, tai buvo malonus šventinis netikėtumas...

Kodėl pasirinkote gydytojos onkologės radioterapeutės profesiją?

Onkologija mane sudomino tuo, kad tai nėra su ūmiomis ligomis susijusi sritis. Pati labai bijau ir nemėgstu ūmių paciento būklių. O štai onkologija yra lėtinės ligos gydymas. Kai stojau į rezidentūrą, radioterapijoje vyko didelis techninis šuolis. Keitėsi aparatūra, atsirado daug naujovių. Tai labai sudomino. Kaip ir tai, kad švitinimas yra vienas iš pagrindinių vėžio gydymo būdų, gydomos įvairios lokalizacijos, todėl ši specialybė neapsistoja ties viena sritimi. O paliatyvi terapija į mano gyvenimą atėjo su asmenine patirtimi – vėžiu sirgo mano mama. Ligai progresuojant, reikėjo padėti susitvarkyti su simptominiu gydymu. Esu labai dėkinga daktarei Irenai Povilonienei, kuri dirbo toje srityje, mane sudomino paliatyvia terapija, nuskausminančiu gydymu.

Nuo pat jo įkūrimo dirbate hospise. Kodėl čia nusprendėte dirbti?

Taip, hospise pradėjau dirbti nuo pat jo įkūrimo. Dirbti į hospisą pakvietė jo įkūrėja sesuo Michaela Rak. Tada paliatyvi terapija Lietuvoje dar nebuvo labai išplėtota. Pagalba buvo teikiama dažniausiai arba šeimos gydytojų, arba slaugos ligoninėse. Tuo metu aš jau dirbau ir konsultavau paliatyvios terapijos kabinete. Kai susipažinau su seserimi Rak, šioje mano veikloje atsirado tęstinumas. Kai artimieji neturi galimybės slaugyti jų namuose, kai kurie pacientai pakliūva į stacionarą, Tada matai žmogaus kelią per vėžį. Yra pacientai, kuriems taikai radikalų gydymą ir su kuriais kalbi apie išgijimą. Ligai progresuojant, juos vis sutinki skausmo kabinete. Arba beatsisveikinant.

Tikriausiai neretas pasakytų, kad hospisas - tai įstaiga, kurioje galėtų dirbti tikrai ne kiekvienas. Kaip jums sekasi susitvarkyti su savo emocijomis?

Aš šiame darbe įžvelgiu pozityvą. Visiems sakau, kad gali sirgti vėžiu, o mirti nuo infarkto. Pacientų emocinis krūvis yra didelis. Bet jei gali kažkuo žmogui padėti, pvz., numalšinti skausmą ar kokį nors simptomą, tada matai prasmę. Kartais žmogui reikia padėti ir numirti. O iki mirties dar reikia gyventi. Be to, aš mėgstu bendrauti su žmonėmis.

Jūsų darbas nelengvas, būnate šalia visokiausių pacientų istorijų. Kaip atsipalaiduojate po darbų?

Laisvalaikio turiu mažai, dalis jo tenka budėjimui hospise. Tačiau leisti laisvalaikį mėgstu su šeima, pakeliaujame. Atrodo, kad karantinas atvėrė daugiau galimybių pakeliauti po Lietuvą. Mėgstu kapstytis darže ir sode.

Ką auginate?

Buvo pomidorų laikotarpis, dabar atėjo metas gėlynams, rožėms. Todėl daržo liko mažiau. Tai man yra meditacija sielai.

Teko girdėti, kad laisvalaikiu važinėjatės motociklu?

Taip, neseniai grįžau „ant dviejų ratų“. Sezonas atidarytas, oras jau leidžia. Vairuoju nuo 16 metų. Kurį laiką šeimyninės aplinkybės neleido vairuoti. O kai vaikai paaugo, vėl galiu grįžti „ant dviejų ratų“. Galvojau, kad čia laikinas susižavėjimas, bet panašu, kad ne. Šią vasarą planuoju kur nors pakeliauti. Daugiausia keliaudavau po miškus, enduro trasose. Dabar motociklas man yra miesto susisiekimo priemonė. Kol kas tolimų kelionių numačiusi nesu.

Kokia yra jūsų svajonių kelionė, į kurią norėtumėte leistis motociklu?

Kadangi mano vyras nevairuoja, toli keliauti viena ar su merginų kompanija bijau. Kadangi techninė dalis – ne mano sritis. Todėl dabar esu komfortiška vairuotoja. Bet norėčiau motociklu nuvykti prie jūros. Vilniaus apylinkės išvažinėtos.

Kokia kelionė motociklu jums įsiminė labiausiai?

Kadangi pradėjau vairuoti nuo 16 metų, tada norėjau kažką įrodyti. Tą ir padariau. Tuomet važinėjau su senu rusišku motociklu, tada ir šalmą ne visi turėjo. Būdavo ir kritimų nuo motociklo, nusibrozdinimų, teko ir motociklą iš miško stumti... Todėl iki šiol bijau važiuoti kažkur toliau – nenusimanau techninės dalies. Bet neabejoju, kad šią baimę įveiksiu.

Kalbant apie jūrą, žaidžiate ir paplūdimio tenisą...

Taip, tačiau dažniausiai jį žaidžiu Vilniuje, prie Baltojo tilto. Iki jūros tolokai važiuoti. Šia sporto šaka susižavėjau prieš 3-4 metus. Iki tol teniso žaidusi nesu. Kūno kultūra užsiimu tik dėl savęs, nevadinu to sportu. Aukštumų šiame paplūdimio tenise irgi nesiekiu. Tai man yra tiesiog malonus laiko praleidimo būdas. Šis sportas mane žavi tuo, kad jam nereikia turėti daug įrangos, nereikia gerų batų, žaidi ant smėlio, tai tarsi iliuzija į vasarą, net tada, kai žaidi uždarose arenose žiemą. Šiltas smėlis, basos kojos...

Ačiū už pokalbį.





Atnaujinta 2022-03-16 14:54