Prof. K. Pelčaro stipendijos laureatas dr. J. Kišonas: „Tai buvo labai gera įžanga į Naujus metus ir paskata toliau sukti galvą“

Žiemos švenčių išvakarėse Nacionaliniame vėžio institute tradiciškai įteiktos prof. Kazimiero Pelčaro stipendijos. Vienas iš laureatų – NVI  Onkologinės radioterapijos skyriaus gydytojas onkologas radioterapeutas dr. Juras Kišonas. Pašnekovas sako dėl savo profesijos pasirinkimo nesigailėjęs nė akimirkos ir yra įsitikinęs, kad klinicistai ir mokslininkai turi suprasti vieni kitų darbus. Pernai disertaciją apgynęs dr. J. Kišonas atvirauja jau galvojantis apie būsimas veiklas, o kad būtų galima pailsėti ir nuo minčių, ir darbų – laisvalaikiu aunasi bėgimo batelius. Plačiau – interviu.

Kaip reagavote, kai sužinojote, kad tapote prof. K. Pelčaro stipendijos laureatu?

Pirmiausia, labai apsidžiaugiau. Šią naujieną sužinojau iš savo kolegų, iškart pasipylė sveikinimai. Nors stipendija skiriama vienam žmogui, vienas to niekaip negali padaryti. Džiugu dėl kolegų: darbai, už kuriuos man įteikta stipendija, susiję su tuo, ką mes veikiame Onkologinės radioterapijos skyriuje, taip pat Medicinos fizikos skyriaus, Išorinės spindulinės terapijos skyriaus, Biomedicinos laboratorijos skyriaus veiklomis – juk tai yra viso mūsų bendro darbo įvertinimas. Ši stipendija labai gražiai vainikavo praėjusius metus, tai buvo darbais vaisingi metai, pavyko įvykdyti užsibrėžtus tikslus. Vertinu kaip gerą įžangą į Naujus metus ir paskatą toliau sukti galvą. Metas galvoti apie būsimus darbus.

Jau turite minčių?

Yra planų, projektų, dabar reikės juos įgyvendinti.

Esate gydytojas onkologas radioterapeutas. Pernai apgynėte disertaciją  „Jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio sveikiems audiniams tyrimai“. Kaip kilo mintis imtis disertacijos? Ar tam įtakos turėjo jūsų klinikinė praktika?

Dar būdamas studentas darbavausi NVI Biomedicininės fizikos laboratorijoje, susipažinau ne tik su kolegomis, bet ir prietaisais, jų galimybėmis, sužinojau, kaip jie gali pasitarnauti klinikinėje praktikoje. Dabar, kai dirbu gydytoju onkologu radioterapeutu, kasdienėje klinikinėje praktikoje su kolegomis matome problemų, kurias galime spręsti pasitelkiant mokslą. Mano disertacija ir buvo susijusi su tuo, ką mes matome kiekvieną dieną: taikant spindulinį gydymą, beveik visiems pacientams pasireiškia odos reakcija, kitaip dar vadinama spinduliniu dermatitu. Ši sritis ištyrinėta gana menkai. Viena iš priežasčių – taikant spindulinį gydymą dėl onkologinių susirgimų, odos reakcijos negalime tirti histologiškai. Būtų neetiška iš paciento, kuriam taikoma spindulinė terapija, imti odos biopsiją dėl mokslinių tikslų. Juk tokiu atveju gali atsirasti negyjanti odos žaizda, išopėjimas ir taip galima pakenkti paciento sveikatai. Kadangi anksčiau yra tekę darbuotis su vivoskopu, kuriuo galima atlikti optinę odos biopsiją – t.y., šviesos pagalba matyti gilesnius odos sluoksnius, taip jau nutiko, kad dirbu su pacientais, kuriems pasireiškia odos reakcija. Taip pat dirbu NVI Biomedicininės fizikos laboratorijoje, kuri turi prietaisą, galintį padėti tyrinėti fundamentinius pakitimus odoje dėl spindulinės terapijos. Panaudojus vivoskopą, ne tik nustatėme, kokie odos pakitimai atsiranda, bet ir kaip dažnai jie atsiranda. Pavyko įrodyti, kad panaudojus šį prietaisą, galime prognozuoti, kokia odos reakcija bus praėjus dviem savaitėms nuo spindulinio gydymo pradžios ir gydymo pabaigoje, po mėnesio. Taip ir kilo idėja imtis disertacijos. Negaliu pasakyti, kad išsprendėme problemą, bet dabar turime visiškai naują metodiką, kurią naudojant galime vertinti odos pakitimus taikant spindulinį gydymą. Šią metodiką galima pritaikyti tiriant naujų odos priežiūros priemonių efektyvumą.

Jūsų manymu, kodėl svarbu, kad klinicistas ir mokslininkas rastų bendrą kalba?

Senokai pastebėjau, kad ir mokslininkas, ir klinicistas tuos pačius dalykus mato skirtingai. Mokslininkas, kuris su klinika susijęs mažiau, labiau domisi fundamentiniais atradimais. Jis domisi tuo, kas dar nebuvo atrasta, ką galėtų atrasti pirmas. Pavyzdžiui, NVI Biomedicinos fizikos laboratorijos mokslininkai specializuojasi tirdami nanodaleles, domisi naujomis nanodalelėmis, galimybėmis atlikti tyrimus, kurie dar nebuvo atlikti. O štai klinicistui įdomiau tai, kas susisiję su tiesiogine nauda pacientui. Todėl dažnai pirminių fundamentinių tyrimų pritaikyti klinikoje yra neįmanoma. Nors mokslininkui tai labai įdomu, klinicistui tai gali atrodyti ne taip aktualu, nes jam tai yra labai tolima. Klinicistą gali dominti jau žinomų ir praktikoje taikomų vaistų naujas derinys, veiksmingas kitos ligos gydymui. Ir jam tai atrodys didelis atradimas. O štai mokslininkui gali atrodyti, kad visa tai buvo ir taip seniai žinoma. Tačiau nuolatinis bendravimas tarp mokslininkų ir klinicistų ir vieniems, ir kitiems padėtų įvertinti kolegų darbus. Klinicistai, labiau vertintų mokslininkų fundamentinius atradimus, kuriuos, galbūt, tolimesnėje ateityje pavyks pritaikyti klinikoje. O mokslininkams nauji klinicistų atradimai galbūt atrodytų reikšmingesni. Manau, svarbiausia, suprasti vienas kitą.

Kodėl pasirinkote būtent gydytojo onkologo radioterapeuto profesiją?

Tiek studijų metais, tiek atliekant mokslinius darbus, taip jau nutiko, kad visi mano darbai buvo iš onkologijos srities. Studijų metais, lankantis Nacionaliniame vėžio institute, susipažinau su prof. Janina Didžiapetriene ir nuėjau paklausti jos patarimo, kur stoti į rezidentūrą. Ji atsakė paprastai: „Tau bus įdomi radioterapija“. Pasirinkau šią sritį ir nė dienos nesigailėjau.

Po darbų užsiimate aktyvia veikla, rudenį „Vilniaus maratone“ įveikėte pusmaratonį. Kaip Jums pavykta rasti laiko treniruotis tokiems renginiams?

Norint dalyvauti maratone, reikėtų treniruotis. Kas nori tam rasti laiko, tas jo ir randa., supranta, dėl ko tai daro. Laiko mėgstamai veiklai suradimas yra antraeilis dalykas. Mūsų darbas, yra įvairiapusiškas – bendraujame su pacientu, ruošiame gydymo planą, konsultuojame poliklinikoje. Bet darbo dienos pabaigoje pasižiūriu į savo išmanųjį prietaisą ir matau, kad žingsnių nueita nedaug. O kad fizinis aktyvumas yra būtinas, juk žinome kiekvienas. Manau, kiekvienas turėtų pasirinkti, kokia fizinė veikla jam įdomi. Man įdomus bėgimas, kitos sporto šakos, todėl randu noro, motyvacijos, o tada atsiranda ir laiko. Tam pakanka pusvalandžio ar valandos per dieną. Žinoma, kasdien bėgioti nepavyksta, ypač žiemą, kai orai prastesni. Vasarą buvo ir tokių savaičių, kai bėgiodavau kasdien.

Minėjote, kad bėgimas – ne vienintelė sporto šaka, kurios imatės po darbų?

Didžiausią laiko dalį užima bėgimas. Taip pat mėgstu važinėtis dviračiu, žiemą stengiuosi naudoti lygumų slides. Šią žiemą dėl orų to padaryti dar nepavyko, tikiuosi, sniegas dar sugrįš. Patinka plaukimas, vasarą pavyko išbandyti banglentes.

Turite, kaip pats sakote, nedidelį ūkį – daržų, šiltnamių, augintinių. Kaip Jums pavyksta visur suspėti ir skirti laiko namams?

Mano augintiniai naminiai – du katinai ir šuo. Jiems reikia priežiūros, bet katinai dažniausiai laiką leidžia dviese, šunį dažnai pasiimu bėgioti drauge. Žiemą bėgioti jam patinka mažiau, bet aprengtas irgi bėga noriai. Prie namų taip pat turime nedidelį darželį, šiltnamį, lysvių su daržovėmis. Man tai nėra sunku, nes pats esu iš Kėdainių rajono, ūkio darbai man puikiai žinomi. O mano žmona – vilnietė. Jai pačiai to reikia, labai patinka daržininkystė. Aš atlieku mažiausiai malonius darbus, kuriems ir jėgos kartais reikia, kaip žemės kasimas ar panašiai. O žmona ir abi mūsų mergaitės labai dalyvauja sodinant, nuimant derlių. Joms vasarą žirniai, braškės, avietės, kukurūzai, agurkai, pomidorai – viskas labai patinka. Todėl išėjusios į lauką jos bėga tai prie krūmo, tai į daržą ar šiltnamį. Taigi, tie ūkio darbai kartais tampa ir bendravimo su šeima forma. Gal viskas ir ne idealiai prižiūrėta, bet tam tikrai galima atrasti laiko.

Ačiū už pokalbį.