Disertaciją apsigynusi N. Lachej: rizikavome, bet rizika pasiteisino

Gydytoja onkologė chemoterapeutė Nadežda Lachej penkerius metus gilinosi į tuo metu mažai tyrinėtą temą - Notch signalinį kelią. Nuoseklaus darbo rezultatas - gruodžio 13 d. sėkmingai apginta daktaro disertacija. Apie temos aktualumą, rezultatus ir šypseną keliančius atsitiktinumus - pokalbis su gydytoja.

 -          Gydytoja, Jūsų darbo tema – Notch signalinio kelio klinikinė svarba gimdos kūno vėžio atveju. Ar galite papasakoti priešistorę, kodėl domėjotės, gilinotės būtent į šią sferą?

Viskas prasidėjo prieš maždaug 7–8 metus, kai prof. Janina Didžiapetrienė pasiūlė šią temą pradžioje LMT projektui, o po to ir mano disertacijai. Ši sritis pasirodė naujoviška, perspektyvi, tuo metu apie šio kelio reikšmę gimdos kūno vėžio atveju buvo mažai žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, todėl ir pradėjome domėtis šia tema. 

-          Trumpai ir paprastai – kas yra Notch signalinis kelias? Ir kodėl svarbu apie jį kalbėti gimdos kūno vėžio kontekste? Kokia yra jūsų darbo svarba ir aktualumas?

Signaliniai keliai – tai sudėtingi signalų iš receptorių, esančių ląstelės paviršiuje, perdavimo į citoplazmą ir branduolį, procesai. Šių signalų pagalba reguliuojami įvairūs organizme vykstantys procesai. Pavyzdžiui, signalas, perduodamas per Notch signalinio kelio receptorius ir veikdamas kartu su įvairiais ląstelės komponentais, daro įtaką ląstelės diferenciacijos, dauginimosi ir žūties (apoptozės) procesams. Nustatyta, kad Notch signalinis kelio reguliacijos sutrikimai yra susiję su piktybinių ląstelių atsiradimu, vėžio progresavimu. Tyrimo objektu pasirinkome gimdos kūno navikinį audinį, nes, viena vertus, gimdos kūno vėžys yra dažniausias moterų lyties organų piktybinis navikas Vakarų šalyse, o Lietuvoje tai trečias pagal dažnį moterų piktybinis navikas po odos (išskyrus melanomą) ir krūties vėžio. Antra vertus, sergamumas gimdos kūno vėžiu pasaulyje ir Lietuvoje nuolat didėja. Metastazavusio gimdos kūno vėžio atveju 5 metų išgyvenamumas siekia tik 17–25 proc. Be to, yra keletas su gimdos vėžio gydymo susijusių problemų – nepageidaujamas  citostatinių preparatų poveikis dažnai tampa gydymo nutraukimo priežastimi, o esant vėlesnei ligos stadijai ir naviko recidyvams, stebimas atsparumas tradiciniam gydymui. Tuo tarpu biologinės terapijos preparatų gimdos kūno vėžiui gydyti efektyvumas yra ribotas. Deja, molekulinių žymenų, taikomų praktikoje, kurie gali padėti prognozuoti ligos eigą bei parinkti individualų gydymą, nėra. Nustatyta, kad Notch signalinio kelio komponentai dalyvauja formuojantis gimdos kūno vėžiui, tačiau tyrimai šioje srityje yra fragmentiški – paskelbti duomenys tik apie pavienius šio signalinio kelio komponentus. Todėl ir išsikėlėme tikslą nustatyti Notch signalinio kelio komponentų raišką navikiniame ir sveikame gimdos kūno audinyje bei įvertinti jų svarbą sergančiųjų gimdos kūno vėžiu išgyvenamumui.

-          Rašote, kad „Molekuliniai biožymenys yra objektyvūs normalių biologinių bei patogenezinių procesų arba farmakologinio atsako į gydymą indikatoriai. Jie gali padėti įvertinti kiekvieną individualų atvejį kompleksiškai bei priimti sprendimą parenkant gydymą. <...> Todėl būtini kiti papildomi biožymenys, padėsiantys ne tik atrinkti pacientes, kurioms reikėtų intensyvesnio gydymo, nei šiuo metu standartiškai skiriamas, bet ir leistų išvengti pernelyg intensyvaus gydymo tokių pacienčių, kurioms ligos recidyvo rizika yra minimali, tuo labiau kad gimdos kūno vėžiu dažnai serga vyresnio amžiaus moterys, kurioms diagnozuotos ir gretutinės ligos. Antra vertus, biožymenys galėtų padėti parinkti sisteminį gydymą ir įvertinti toksinio poveikio riziką. Vieni tokių tiek prognoziniu, tiek predikciniu požiūriu biožymenų gimdos kūno vėžio atveju ir galėtų būti Notch signalinio kelio komponentai“ – ar tai, apie ką kalbate, yra onkologijos ateitis?

 Tikimės, kad mūsų atlikto tyrimo rezultatai prisidės prie kaupiamų duomenų apie Notch signalinio kelio komponentų reikšmę vertinant sergančiųjų gimdos kūno vėžių prognozę. Nustatėme, kad NOTCH2 genas gali būti svarbiu prognoziniu veiksniu. Tačiau apie šio žymens įdiegimą klinikinėje praktikoje kalbėti dar anksti, reikalingi tolesni tyrimai ne tik Lietuvos, bet ir pasauliniu mastu.

 -          Kaip sekėsi rašyti darbą – ar buvo vietų, kai jus pačią nustebino gauti rezultatai?

Darbą rašyti nebuvo lengva, reikėjo daug ko išmokti, nes būdama gydytoja neturėjau pakankamai molekulinės biologijos žinių. Kalbant apie rezultatus – iš anksto nežinojome, ar gausime reikšmingus rezultatus, rizikavome – ir mūsų atveju rizika pasitvirtino. 

-          Disertaciją rengėte net 5 metus. Ar sunku apskritai rašyti disertaciją – ar gebėjote tinkamai viską planuoti, neteko naktimis dirbti ir kavos gerti perteklingai daug? Ypač turint omenyje ir jūsų įprastą klinicistės darbą. Gal turite patarimų? Pamokų?

 Kas rašė disertaciją, manau, pritars, kad tai sunkus, reikalaujantis daug laiko ir didelių pastangų darbas. Svarbu sudaryti išsamų, apgalvotą darbo planą ir jo laikytis. Ir, manau, svarbiausia, turėti profesionalią, iniciatyvią ir geranorišką komandą, kuriai aš esu labai dėkinga.

-          Ir pabaigai apie sutapimus. Gruodžio 13 d. 13 val. buvote 13-a emeritės prof. Janinos Didžiapetrienės doktorantė – ar pastebėjote šį skaičių tądien? Sukėlė šypseną ar papildomą stresą?

 Taip, aišku pastebėjome. Be to, gynimas vyko 113 auditorijoje... Bet tai mūsų su darbo vadove prof. J. Didžiapetriene neišgąsdino, pagalvojome, kad skaičius „13“ kaip tik gali tapti mums laimingu, kai yra tiek daug sutapimų. Taip ir įvyko.