Ką daryti, jei įvykiai Ukrainoje kelia baimę: karo psichologas pataria, kaip nusiraminti

Prasidėjus karui Ukrainoje ženkliai išaugo informacinis srautas žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose, kur galima stebėti naujausią informaciją iš karo zonos. Žinojimas, kad netoliese esančioje valstybėje vyksta karas, neretam žmogui kelia nerimą ir baimę. Kaip neatitolti nuo įvykių Ukrainoje, bet kartu ir neišsekinti savęs psichologiškai, pataria kpt. Andrius Jurgaitis, LK Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Karo psichologijos sektoriaus Psichologinės paramos įguloms skyriaus viršininkas. Parengta pagal portalo 15min.lt informaciją. 

Ką pastaruoju metu pastebite savo aplinkoje – kaip žmonės reaguoja į įvykius Ukrainoje?

Žmonės reaguoja įvairiai – vieniems gal per daugiausiai tai  ir nerūpi, o kiti – aktyviai seka įvykius, stebi ir analizuoja. Tai yra natūralu ir žmogiška. Bendrąja prasme, visuomenės nuotaikos ir psichologinė savijauta yra adekvačios ir normalios.

Nuo ko priklauso, kaip žmogus priima tokias žinias?

Priklauso nuo kiekvieno mūsų asmeninės patirties, temperamento, asmeninių savybių. Vieni jautriau reaguoja, yra empatiškesni, kiti – stengiasi atsiriboti ir visiškai nekreipti dėmesio į mūsų kaimynystėje susidariusią situaciją. Tai gali būti ir psichologinės gynybos priemonė – nematau, vadinasi, neskauda.

Kai informacijos tiek daug, o naujienos nieko gero nežada, turbūt lengva įsibaiminti, imti jausti nerimą?

Taip, informacijos gausa, kaip ir pandemijos pradžioje, kurią visi puikiai pamename, nežada nieko gero. Žiniasklaidos tikslas yra šviesti ir informuoti visuomenę, tačiau informacijos kiekis yra milžiniškas – radijas, televizija, socialinė medija. Reikia būti aklam ir kurčiam, kad negirdėtum apie šiuos įvykius. Todėl labai svarbu ne tik informacijos kiekis, kurį galime patys sąmoningai riboti, bet ir jos kokybė. Reikėtų visiškai ignoruoti nedraugiškų televizijų, naujienų portalų, socialinių tinklų skleidžiamas žinias, melagienas, nes jų tikslas būtent toks ir yra – kelti įtampą, kiršinti, bauginti. Turėtume tokioms naujienoms būti atsparūs ir remtis tik patikimais šaltiniais, nacionaliniais žiniasklaidos transliuotojais, oficialiomis šalies įstaigų svetainėmis.

Kas žmonėms kelia didžiausią nerimą, baimę?

Baimė nuo nerimo šiek tiek skiriasi. Baimė turi konkretų objektą, nerimas – ne. Mano manymu, didžiausią nerimą kelia nežinomybė, neprognozuojamumas. Žinoma, kad nerimą gali kelti kliedesinio lygmens agresyviai ir priešiškai nusiteikusių valstybių vadovų skleidžiami ir kartojami naratyvai, retorika, ideologiniai samprotavimai, kurie dažnai prasilenkia su realybe ir, žvelgiant iš šono, yra neadekvatūs. Tokiu atveju prognozuoti jų veiksmų stabilumą ir pastovumą tampa ganėtinai sudėtinga. Tačiau norisi nuraminti, kad esame galingiausio politinio ir karinio aljanso – NATO dalis. Aljanso pajėgos, analitikai, kariai, stebi ir analizuoja situaciją, renkami žvalgybiniai duomenys, analizuojami įvairūs scenarijai ir jiems ruošiamas atsakas. Informacinio psichologinio karo prasme, NATO neabejotinai laimi ir yra gerokai priekyje.

Kaip reikėtų šioje situacijoje elgtis – kaip neatitrūkti nuo naujienų, žinoti, kas vyksta, bet tuo pačiu neįsibaiminti tiek, kad neužmigtum naktį?

Elgtis reikėtų natūraliai. Labai svarbu laikytis įprastos dienos rutinos, planuoti savo veiklą, įgyvendinti dienos ar savaitės tikslus. Reikia stengtis laikytis sveiko gyvenimo būdo bei dienos režimo. Taip pat nepamiršti skirti laiko ir malonioms veikloms, kurios padeda atsipalaiduoti ir suteikia teigiamų emocijų.

Ką daryti, jei žmogus yra jautresnis, giliai į širdį priima tai, kas vyksta? Atsiriboti nuo naujienų, socialinių tinklų?

Visada sunkiausia būna, kai žmogus yra vienas, su savo paties sugeneruotomis, kartais itin ir patį bauginančiomis mintimis. Siūlyčiau prisiminti prieinamus pagalbos šaltinius – šeimos nariai, artimieji, draugai, kolegos, o esant poreikiui, kreiptis ir profesionalios psichologinės pagalbos. Bendravimas padeda nesijausti vienišu, o pasidalintas skausmas, baimė ar nerimas – mažėja.

Mačiau ne vieną diskusiją, kai žmonės atvirai sako, kad bijo, jog karas ateis ir į Lietuvą, nebežino, kur dėtis. Ar normalu jausti tokį nerimą?

Jausti yra normalu. Mes negalime mechaniniu būdu apsisaugoti savęs nuo emocijų. Ir tos emocijos nėra nei geros, nei blogos. Vienos tik jų būna malonesnės, kitos – ne itin. Tačiau jų funkcija yra ta pati – saugoti mus, padėti mums tinkamai funkcionuoti. Nerimas ir baimė yra mūsų apsauginės emocijos, kurios signalizuoja, kad kažkas yra negerai, praneša apie galimą pavojų. Tik labai svarbu emocijas kontroliuoti ir neleisti joms išvešėti. Terapijoje tokiu atveju naudoju dangaus ir debesų metaforą: emocijos, pvz., liūdesys ar kitos depresyvios, yra lyg sunkūs ir juodi debesys, kurie slenka dangumi ir temdo mūsų padangę, tačiau, dangus – tai tu pats. Emocija negali ir neturi būti daugiau už jos šeimininką, t.y. žmogų. Žmogus turi pakankamai adaptacinių gebėjimų, savireguliacijos galimybių, tik kartais ir pats to nežino.

Kokie būtų jūsų patarimai, kaip su tuo dorotis, nuraminti save?

Kiekvienas žmogus turi individualių savireguliacijos būdų ir priemonių, tačiau bendrąja prasme padeda bendravimas, joga, kvėpavimo pratimai, fizinis aktyvumas, sveika mityba, kūno procedūros (pvz., masažas, kontrastinis dušas), lengvas bėgimas, vaikščiojimas su šiaurietiškomis lazdomis, muzika, knyga ir pan.

Kokių pasekmių gali turėti toks nuolatinis, ilgą laiką trunkantis nerimavimas?

Ilgalaikis nerimavimas gali turėti skaudžių pasekmių žmogaus psichinei sveikatai, paūminti turimus ar didinti naujų psichikos sutrikimų tikimybę, todėl labai svarbu jį laiku atpažinti ir užkardyti.

Kada yra momentas, kai savarankiškas savęs raminimas, pokalbiai su artimaisiais  nebepadeda, ir jau reikėtų apsvarstyti kreipimąsi į specialistus dėl jaučiamo nerimo?

Momentas būtų tas, kai visi turimi asmeniniai resursai nebepadeda. Kreipkitės į psichologą ar psichoterapeutą, jei ilgesnį laiką nesijaučiate gerai ir to nepavyksta sukontroliuoti. Specialistas padės geriau suprasti jūsų emocinę savijautą bei suteiks rekomendacijų dėl tolesnės pagalbos. Kuo anksčiau bus atpažintos problemos, tuo lengviau ir greičiau bus galima sugrįžti prie geros savijautos.

Šaltinis: 15min.lt