Atgal

Medicinoje standartas be jausmų netaps meno kūriniu: pacientės įspūdžiai po reabilitacijos

   Lap. 22, 2022

Jau daug metų esu Nacionalinio vėžio instituto pacientė – pirmą kartą į onkologų globą patekau 2011 m., gydžiausi netrumpai, patyriau ir chirurginį gydymą, ir švitinimą, ir chemoterapiją.

Po dešimties metų pasikartojo liga – ir vėl keliavau per ligą sunkiai, su komplikacijomis, tačiau kantriai, tikėdama, kad kaip nors ištversiu. Gydytojais pasitikiu.

Esu muzikė ir galiu pasakyti, kaip yra mūsų srityje:  didelių profesinių aukštumų gali pasiekti tik tas, kuris turi ne tik daug žinių, bet ir talentą, sugebėjimą bei norą kiekvieną kartą atlikti kūrinį su tokiais jausmais kaip pirmą kartą. Be tobulos, savaime šiais laikais suprantamos technikos, būtinas jausminis muzikos įprasminimas.

Panašiai yra ir medicinoje, kur standartas be jausmų taip pat netaps meno kūriniu...

Ir štai praėjusią savaitę dėl kankinančių polineuropatijos reiškinių patekau pas Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus kineziterapeutą, visiškai jauną specialistą Tomą Ambrazaitį. Pamačiusi jauną vaikiną, pagalvojau – na, taip, išgirsiu, kad po trijų dienų užsiėmimų galėsiu pratęsti pratimus namuose, tikėjausi ir vėl išgirsti nuobodžiaujančio, rutinai pasidavusio specialisto balsą. Tokį, lyg klausytumeisi iš įrašo.

Ir ką, paklausite, aš patyriau šį kartą Nacionaliniame vėžio institute, Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje?

Visas tris dienas man teko didžiulis malonumas bendrauti su puikiu, savo darbą mylinčiu jaunu specialistu Tomu, kuris man „krovė“ žinias, atidžiai žiūrėjo, kaip aš atlieku tuos, atrodytų, nesudėtingus judesius, kantriai mokė, kaip ir kodėl reikia taisyklingai atlikti pratimus. Kiekvieną kartą rodė, ką aš darau ne taip, ir ką reikėtų koreguoti.

Ir visa tai Tomas Ambrazaitis atliko profesionaliai ir talentingai.

 

Jolanta Patamsienė





Atnaujinta 2022-11-25 11:48