Prof. K. Pelčaro stipendijos laureatė dr. Karolina Žilionytė: „Šis įvertinimas man reiškia, kad mano atliekami tyrimai yra reikalingi visuomenei“

Prieš pat Kalėdas Nacionaliniame vėžio institute tradiciškai įteiktos prof. Kazimiero Pelčaro stipendijos. Viena iš laureatų – NVI Imunologijos laboratorijos mokslo darbuotoja dr. Karolina Žilionytė. Mokslininkė sako, kad stipendija jai padeda ne tik įprasminti dabartinę veiklą, bet ir skatina galvoti apie tolimesnius tyrimus. Ar mokslininkui lieka laiko po darbų? Dr. K. Žilionytė įsitikinusi, kad dirbant protinį darbą labai svarbu mokėti pailsinti galvą, taigi, po darbo laboratorijoje kuria keramikos indus ar leidžiasi į parfumerijos pasaulį. Plačiau – interviu.

Kaip reagavote, kai sužinojote, kad esate nauja prof. K. Pelčaro stipendijos laureatė?

Tai man buvo gana netikėta žinia. Žinojau, kad šiais metais stipendijai gauti buvo nominuota nemažai stiprių pretendentų, todėl daug vilčių nedėjau. Žinia, kad tapau prof. K. Pelčaro stipendijos laureate buvo labai maloni ir džiuginanti. Mes, mokslininkai, dažnai įsisukam į savo darbus laboratorijose ir kartais sunku įsivertinti, kiek mūsų atliekami darbai yra svarbūs bendrąja prasme. Tad prof. K. Pelčaro stipendija man yra didžiulis įvertinimas ir reiškia, kad mano atliekami tyrimai yra reikalingi ir reikšmingi visuomenei. Ir, žinoma, tai skatina nenuleisti rankų ir toliau vykdyti mokslinius tyrimus.

Sakote, kad mokslininkų darbas tarsi apipintas stereotipu: užsidarę, kažką veikia... Kaip manote, jis teisingas?

Tiesos yra. Mokslininkai dažnai gyvena savo tyrimais – norint atrasti kažką naujo ir reikšmingo, reikia skirti tam daug laiko ir širdies. Galiausiai, kartais mums pritrūksta laiko paviešinti tyrimo rezultatus. Mokslininko atsakomybė taip pat yra ir skleisti žinią apie savo atliekamus tyrimus bei gautus rezultatus tiek mokslo bendruomenei, tiek visuomenei. Tik dalindamiesi žiniomis mes galime tobulėti ir judėti pirmyn, įkvėpti kolegas tolimesniems tyrimams ir parodyti, kad už tų uždarų laboratorijos durų nuolat sprendžiami visuomenei svarbūs klausimai.

Pernai apgynėte disertaciją  „Chemoimunoterapijos efektyvumo vertinimas pelių navikų modeliuose, pasižyminčiuose skirtingu antigeno apdorojimo ir pateikimo mechanizmo funkcionalumu“. Kas paskatino imtis būtent šios temos?

Disertacijos tema užgimė atsitiktinai, iš mūsų laboratorijoje vykdytų tyrimų. Imunologijos laboratorija turi ilgametę patirtį atliekant ikiklinikinius tyrimus su laboratoriniais gyvūnais, kurių metu vertiname naviko ir imuninės sistemos sąveiką bei ieškome naujų priešnavikinių gydymo strategijų. Iš savo patirties pastebėjau, kad skirtingos kilmės navikai laboratoriniuose gyvūnuose vystosi skirtingu greičiu. Nors tai gali būti susiję su pačių navikų savybėmis, man buvo įdomu ištirti, kokią įtaką tam daro imuninė sistema. Mano atliktas tyrimas parodė, kad dėl navikinėse ląstelėse įvykusių pokyčių, ji netenka imuniniam atsakui svarbių antigenų. Tai lemia imuninės sistemos negebėjimą atpažinti ir sunaikinti tokių navikinių ląstelių, tokiu būdu navikas išvengia imuninės kontrolės ir greitai vystosi.

Kaip jūsų atliktą tyrimą būtų galima pritaikyti klinikoje?

Savo disertacijoje taip pat pavyko parodyti tai, kad naviko antigenų sumažėjusi raiška ląstelių paviršiuje, daro įtaką ne tik priešnavikiniam imuniniam atsakui, bet taip pat ir gydymo imunoterapija efektyvumui. Imunoterapija yra gana naujas vėžio gydymo būdas, tačiau vis dažniau taikomas gydant onkologinius pacientus. Nors gydymas imunoterapija leidžia pasiekti įspūdingus gydymo rezultatus, tačiau pacientų atsakas į imunoterapinį gydymą yra gana žemas. Tampa itin svarbu atrinkti pacientus, kuriems gydymas imunoterapija būtų efektyvus. Tai ne tik pagerintų pacientų gydymo kokybę, bet taip pat leistų tikslingai išnaudoti sveikatos sistemos finansinius resursus. Mano tyrimas yra svarbus tuo, kad remiantis navikinėse ląstelėse įvykusiais antigenų pateikimo pokyčiais, buvo sudarytas žymenų rinkinys, kurio raiška gali padėti atsakyti į klausimą, kuriems pacientams yra tikslinga skirti gydymą imunoterapija.

Esate jauna mokslininkė. Kaip manote, kaip mokslininkai ir klinicistai turėtų gerinti bendradarbiavimą? Ar matote bendrų tikslų?

Biomedicinos mokslininkų ir klinicistų bendras tikslas visada yra pacientas. Mes kiekvienas iš savo perspektyvos norime suteikti pacientui patį geriausią gydymą. Ir tik bendradarbiaujant kartu bei sujungiant mokslininkų ir gydytojų patirtį bei žinias tai yra įmanoma pasiekti. Nacionalinis vėžio institutas yra unikalus tuo, kad tai yra gydymo įstaiga, apjungianti ir mokslinį padalinį. Tai atveria kelius mokslininkų ir klinicistų bendriems darbams, kurie sėkmingai vyksta jau ne vieną dešimtmetį. Kadangi į tą pačią problemą galime žiūrėti skirtingai, kartais tarp mokslininkų ir klinicistų gali atsirasti nesusikalbėjimas. Novatoriškos mokslininkų idėjos dažnai yra lydimos skepticizmo ir nepasitikėjimo, tad sunkiai skinasi kelią į kliniką. Norint pagerinti mokslininkų ir klinicistų bendradarbiavimą, kaip ir visur, reikia labiau pasitikėti vieni kitais ir mokėti vieni kitus išgirsti.

Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

Kadangi mokslininko darbas pareikalauja didelių protinių resursų, pabaigus darbus, norisi „atjungti“ savo smegenis. Tai padaryti man labai padeda keramika, kurią atradau prieš ketverius metus. Keramika man yra tarsi terapija – čia pailsiu nuo darbų, gyvenimiškų problemų, atsigaunu ir pasikraunu energijos. Lipdau reguliariai, dažniausiai įvairias lėkštės, dubenėlius ir įvarius keraminius dirbinius. Keramikoje labai patinka turėti visišką kūrybinę laisvę, laviruojant skirtingu moliu, forma, tekstūra ir glazūra. Keliauji nuo idėjos iki jos įgyvendinimo ir niekada nežinai, koks bus galutinis rezultatas. Džiugina ir tai, kad keramikoje rezultatas yra greitas ir apčiuopiamas, tuo tarpu mokslininkas rezultato dažnai gali laukti ne vieną mėnesį, kartais net pusmetį.

O kodėl būtent keramika?

Visada buvau kūrybingas žmogus, tad tam, kad būčiau laiminga, man reikia kažkur išnaudoti tą menininko gyslelę. Keramika man – ne tik malonumas lipdyti, bet taip pat ir didelis malonumas nulipdytus daiktus naudoti kasdienybėje. Džiaugiuosi savo dirbinius galėdama dovanoti šeimai ir draugams, kitaip mano lėkštės turbūt nebetilptų namuose (juokiasi).

Gal turite svajonių indą, kurį norėtumėte sukurti?

Neturiu. Paprastai ateinu į keramikos dirbtuves ir idėja kurti kyla vietoje. Galbūt reikėtų nulipdyti kokį servizą, bet spontaniškumas man atneša didžiausią pasitenkinimą. Šiai dienai tiesiog norėčiau toliau gilinti žinias ir tobulinti techniką.

Kaip suprantu, keramika – ne vienintelė jūsų aistra?

Kita mano aistra yra parfumerija. Šia „parfumerine liga“ mane „užkrėtė“ mano kolegė dr. Agata Mlynska, dabar abi ja „sergame“. Ši liga progresavo iki kvepalų kolekcijos, kurią nuolat papildau naujais kvapais. Vis domiuosi kvepalų naujienomis, negaliu ramiai praeiti pro kvepalų butikus – ten galiu valandų valandas praleisti uostinėdama kvepalus. Ši veikla man leido atrasti savo uoslę. Manau, kad daugelis žmonių nepakankamai išnaudoja šį pojūtį. Parfumerija man taip pat padeda pažinti pasaulį, keliaujant atrasti vietinius kvapus ir tokiu būdu geriau suprasti vietos kultūrą.

Kokio dydžio jūsų parfumerijos kolekcija?

Stengiuosi išsigryninti tai, kas patinka. Todėl šiuo metu kolekcija nedidelė - 25 kvapai.

Ačiū už pokalbį.