Mylimiausia „Tautos gydytojo“ rinkimų slaugytoja J.Poškienė: „Gal kavos ar arbatos pradžioje?“

SAM ir DELFI vykdytame projekte „Tautos gydytojas“ daugiausia balsų surinko ir mylimiausia slaugytoja tapo Nacionalinio vėžio instituto  Onkoginekologijos skyriaus slaugytoja Jolita Poškienė. Atradę laisvą atokvėpio minutę kalbamės su daugiau nei 30 metų Institute dirbančia slaugytoja,  kurią dalyvauti rinkimuose įkalbino draugė.

Pradėkime nuo tradicinio klausimo – kaip pasirinkote slaugytojos specialybę?

Nuo vaikystės man buvo aišku, kokią profesiją rinksiuosi – slaugytojos. Vaikystėje, su draugėmis žaisdamos ligoninę net viena kitai leisdavome „vaistų“ – vandens. Mokėjome tvarkingai sterilizuoti švirkštą ir adatas. Be abejo, sužinojusi apie mūsų žaidimus mama nepagyrė mūsų... Sulaukusi paauglystės draugėms mokėdavau ausis pradurti – su stora adymui skirta sterilizuota adata...

Šeimoje buvo ir kitų pavyzdžių, o lemiamą įtaką padarė dėdė daktaras neurologas. Įsileisdavo į skyrių, Varėnos ligoninėje. Tad jokių abejonių dėl profesijos nekilo. Mokykloje mokiausi labai gerai, bet po aštuonių klasių įstojau į Medicinos mokyklą ir išvykau į Vilnių. Labai norėjau būti savarankiška. Mama pyko, nebuvo patenkinta, o tėtis – palaikė.

Nuo 1990 m. dirbu NVI, pradėjau Galvos ir kaklo chirurgijos skyriuje, po to gana greitai perėjau į Onkoginekologijos. Mano pacientės – moterys, sergančios ginekologiniu vėžiu.

Kiek profesionalumas lemia sėkmę slaugytojos darbe – geros rankos, žinojimas, ką reikia daryti, medicininės žinios... Kas yra slauga?

Slauga – tai viskas, daug kas, ne tik medicina. Aš šitoje ligoninėje užaugau. Atėjau 17 metų – vaikas,  dabartinėmis akimis žiūrint. Bet jau buvau baigusi Vilniaus medicinos mokyklą – tada buvo laikas, kai po 8 klasių priėmė mokytis. Na ir pradėjau dirbti.

Daug metų dirbate vienoje įstaigoje, einate kiekvieną rytą tuo pačiu keliu. Ar modernieji laikai, kai viskas juda, sukasi, kai įprasta ir savęs plačiau ieškoti nesukelia minčių pakeisti darbo vietą ar specifiką, paieškoti kitų iššūkių?

Mes esame ta karta, kuri yra sėsli. Dabar jaunos kolegės sako, jog atlyginimai maži, baigusios mokslus tuoj kelia sparnus lėkti iš Lietuvos – į Norvegiją. Mes ėjome į šią profesiją, žinodamos, kad atlyginimai maži... Man patiko profesija, kurią rinkausi, negalvojau apie atlyginimą. Manau, jog tai pašaukimas. 

Ar niekada nenorėjote medicinos studijuoti, tapti gydytoja?

Norėjau. Bet man reikia ir visada reikėjo palaikymo komandos. Aš esu komandos žmogus. Kai baigėme medicinos mokyklą, draugė kvietė kartu stoti į universitetą mokytis toliau. Sakėme, padirbam, užsidirbam pinigėlių ir tada į studijas. Na ir ką – ištekėjau, vaikai, šeima, rutina.

Ar nebuvo baisu, kai labai jauna pradėjote dirbti? Dabar juk kalbame, kad štai gydymo įstaigose medikų komanda – gydytojai drauge su slaugytojomis. O kaip buvo tada, kai pradėjote?

Visada buvo taip – dirbame komandoje su gydytojais, tik slaugytoja - būna pirma, ji pasitinka žmogų skyriuje. Gydytojas ateina po to. Skyriuje gali būti gražiausia aplinka, bet svarbiausia – personalas, kuris bendrauja su pacientu. Prie kiekvieno paciento reikia surasti priėjimą, prašnekinti. Čia ir amžius labai svarbu – juk skiriasi žmogus, kuriam gerokai virš 80 metų, ir aštuoniolikmetis.  

Slauga yra ir didžiulis rūpestis žmonėmis. Stebi, kaip žmogus atsigauna po operacijos, intervencijų, kaip jis stiprėja, atsilabina ir išvyksta.

Viešojoje erdvėje nemažai kalbama apie šiuolaikišką modernų pacientą. Ar pasikeitė pacientai per tą laiką, kai Jūs dirbate?

Daugiau dabar žino žmonės  – juk visiems prieinamas Google daktaras. Pacientai skaito labai daug, bendrauja įvairiose grupėse. Žino daug apie naujus vaistus, paslaugas. Asmeniškai visada raginu žmones neskaityti, neklausyti patarimų. Raginu pasitikėti tradicine medicina, mokslu ir daktarais. Visokie šarlatanai labai sujaukia žmonėms galvas. Vis dar yra lengvatikių, kurie tiki, gydosi žibalu, grybais, užpilta rūpuže...

Ar pagalvojate apie žmogų, kuris išvyko po gydymo namo: kaip jam sekasi, kaip jis gyvena?

Pradžioje labai  labai galvodavau: ar viską gerai padariau, ar viskas tvarkoje, abejonės visokios kildavo. Juk nori, kad žmogui būtų viskas, kas geriausia, profesionaliausia ir, jokiu būdu – nepakenkti. Juk būna ir sunkesnių gijimų – susilpnėjęs imunitetas, po chemoterapijos. Dabar jau esu įpratusi savaitgaliais ar atostogų metu negalvoti apie darbą.

Kai žmogui stresas, kai jis labai bijo – ką darote?

Kalbame, kalbame... Ir ne tik apie ligą – apie gyvenimą, namus, šeimą, namie likusius augintinius.

Esate komandos dalis – dirbate su kolegėmis slaugytojomis, su gydytojais. Skyriaus komanda didelė, susiduriate ir su kitų padalinių kolegomis. Kaip Jūs suprantate komandiškumą?

Turiu didesnę nei įprasta patirtį – ir Galvos ir kaklo sritis, ir chemoterapijos. Anksčiau labai daug chemoterapijos lašindavome savo pacientėms. Covid-19 pandemijos patirtis – dirbau Antakalnyje kovidinėje ligoninėje. Įgijau dar naujesnės patirties. Kartais pagalvoju, kad esu komandinio darbo žmogus. Dideliame kolektyve dirbti man ne problema – su visais susišneku, su visais galiu dirbti. Labai daug mokausi iš gydytojų, su kuriais dirbu.

Kaip jaučiatės, kai žmonės dėkoja, kokia tai emocinė situacija? Ar padeda tai gyventi?

Net ir nežinau, ką čia pasakyti – malonu,  tai tarsi užtvirtina žmogiškąjį ryšį su pacientu.

Ar sutinkate sunkesnio charakterio pacientų?

Na, ir ką tai turėtų reikšti? Juk kiekvienas į ligoninę atvyksta  su savo charakteriu. Pasišneki, prisijaukini, nebuvo man per visą mano praktiką konfliktų, nėra buvę taip, kad nerasčiau bendros kalbos su pacientu. Juk žiūri į kiekvieną pacientą kaip į žmogų, į jo individualumą. Matai, kad žmogus ateina įdirgęs, įtemptas – po truputį, po žingsnelį bandau tirpinti „ledus“, stresą, nepasitikėjimą. Paprastai pradedu taip: „Laba diena, aš – Jolita, esu Jūsų slaugytoja, prašom kreiptis, jeigu kils klausimų. Gal kavos ar arbatos pradžioje?. .” Tai suveikia idealiai – žmogus pasijaučia jaukiau, lyg ir naminėje aplinkoje. Na, ir visas mūsų personalas taip pat elgiasi.

Emociškai būna sunku, kai skyriuje yra sunkių pacientų.

Meistrystė ir žmogiškumas – ko daugiau turėtų būti Jūsų darbe?

Sunku iš karto pasakyti, pasverti – galvočiau, kad visgi žmogiškumo. Jaunimui, kuris neišvažiuoja ir lieka dirbti Lietuvoje norėčiau padėkoti už tokį pasirinkimą ir palinkėti kantrybės, stiprybės, sveikatos. Juk ateina tie, kurie rimtai pasirinkę šią specialybę ir nori čia dirbti. Atvirai pasakysiu, tokių nėra daug...

Leiskite pasiteirauti apie Jūsų asmeninį gyvenimą, apie Jūsų šeimą?

Turiu tris sūnus, vieną anūką. Ir vyrą, žinoma. Vyras visą gyvenimą buvo mano ramstis, labai daug padėjo, kol vaikai augo, jis prižiūrėjo vaikus, nes dirbau daugiau naktimis. Nebuvo didesnių bėdų asmeniniame gyvenime. Stengiuosi namo neparnešti darbinių problemų, įtampų, nesusipratimų. Vyras – ne medikas. Bet labai supranta. Niekas, deja, iš mano šeimos nepasirinko mediko profesijos.

Jeigu laikas atsisuktų atgal – rinktumėtės tą pačią profesiją?

Taip. Nieko kito nesirinkčiau – tik slaugytojos darbą. Man patinka šitas darbas. Jeigu dabar tektų išeiti iš darbo, pagalvoju, ką gi norėčiau veikti? Nieko kito, tik tai, ką dabar darau. 

Ačiū už pokalbį.