Atgal

Džiaugsmingų spalvų gydomoji galia

   Vas. 10, 2018

Pasaulinės ligonių dienos išvakarėse Nacionaliniame vėžio institute savo tapybos darbų parodą atidarė buvusios pacientės, bendrijos „Viktorija“ narės.

Kasmet tradiciškai Instituto „Antro aukšto galerija“ nušvinta neįprastai gaiviomis, tarsi ateinantį pavasarį pranašaujančiomis tapybos spalvomis. „Na, pagaliau, ir vėl ši džiaugsminga paroda, kaip gražu, atgaiva sielai“ , – negaili pagyrimo žodžių skubantys pro šalį NVI darbuotojai. NVI koplyčios kapelionas Algirdas Šimkus yra pavadinęs šias parodas „Darbų, kuriuos norėtum pasiimti“ parodomis.

„Malonu, kad mūsų darbai yra pastebimi, malonu, jog mes turime kur ateiti ir parodyti, ką padarome, – sako tapytoja Aldona Dobrovolskienė, Šv. Kryžiaus namuose savo studiją įkūrusio kūrybinio susivienijimo „Atviroji erdvė“ vadovė. – Visada savo moterims sakau, jog Nacionalinis vėžio insitutas yra ta vieta, kur privalome parodyti, ko esame pasiekusios. Labai džiaugiuosi galėdama vesti moteris, norinčias eiti meno pažinimo keliu, šviesiu keliu, kur yra daug vilties, daug spalvų. O spalvos, kurių žmogui apskritai reikia daugiau, nei yra aplink, mano mokytinių darbuose kasmet tampa vis šviesesnės, ryškesnės.“

Daugiau nei dešimt metų kiekvieną savaitę susirenka „Viktorijos“ bendrijos tapybos studijos narės ir vadovaujamos tapytojos Aldonos Dobrovolskienės mokosi pažinti vaizduojamojo meno taisykles, suprasti, kas yra menas ir kam jis reikalingas. Kasmet minint Pasaulinę ligonių dieną tapybos studijos narės savo darbų parodą atidaro Nacionaliniame vėžio institute.

Pasak A. Dobrovolskienės, vien bendrijos pavadinimas „Viktorija“ leidžia moterims pasijusti geriau. „Tai moterys, kurios nugalėjo sunkią ligą ir išėjo į šviesų gyvenimo tarpą, – sako tapytoja. – Menas padeda gyventi, o ypač kai pats gali pasijusti kūrėju.“

„Kai man pasiūlė užsiimti tapybos studijos vadovės veikla, gerai tai apmąsčiau ir sutikau su džiaugsmu, nes, manau, kiekvienas iš mūsų privalo ne tik imti, bet ir duoti, – pasakoja Aldona Dobrovolskienė. – Ir tokiu būdu gimė tradicija, kuri tęsiasi jau vienuolikti metai – kiekvienos savaitės antradienį mes susirenkame Šv. Kryžiaus namuose. Iš pradžių siekiau dalyves, sudominti tokia didžiule ir vitališka erdve kaip vaizduojamasis menas. Norėjau, kad jos suprastų, kokia tai galinga veikla, kokia įdomi, tai ne tik atvirukai ar paveikslėliai, pirmiausia – tai yra procesas. O jame medžiagos, taisyklės, principai, fantazijos, vaizduotės fenomenas. Taip pat čia yra talentai, genialumas – viso to samplaika. Kartu gilindamosi į tai moterys ne tik užimamos, ne retai jos “užkuriamos“ imtis naujos veiklos – kūrybos. Viskas priklauso nuo to, kaip sugebi joms parodyti, pateikti vaizduojamąjį meną.“

Pasak A. Dobrovolskienės, labai svarbus ir kitas dalykas – ką gali pats dalyvis. „Ir tada sakai, pamėgink pakartoti. Mano  moterys nekuria originalios autentiškos kūrybos. Jos iš esmės džiaugiasi rezultatu, kuris pakartoja kažką, – pasakoja tapytoje. – Nesu tokia naivi, kad sakyčiau: štai, stok, padarysi paveikslą. Nors paveikslas iš esmės išeina kaip galutinis rezultatas. Bet iš esmės mūsų užsiėmimų tikslas – nagrinėti pasaulio, Lietuvos meną. Stebėti, aptarti, nagrinėti. Pakartotas potepis, pakartota kompozicija, išnagrinėta spalvų gama, formų kaita. Štai tokiais terminais operuojant, juos narstant moterys pamažu perpranta meninės kūrybos prasmes.“

Ne viena iš tapybos studijos dalyvių sako, jog dar mokykloje piešė geriau už kitus, kita yra mokiusis tapybos jau brandžiame amžiuje, kai jau galėjo skirti daugiau laiko sau, savęs ugdymui. „Be abejo, jos yra kitokios gabumų menui prasme. Jos yra kitokios, nes išėjo į šviesų gyvenimą po kovos su sunkia liga. Ir šia prasme stengiuosi visomis savo galiomis padėti joms paieškoje dar šviesesnių potyrių, suvokimų ir, be abejo, atradimų. Niekada nesiimame aiškintis tapybos studijos dalyvių talento ar gabumų skirtumų, niekada nekalbame, kuri iš jų gabesnė, ar moka ką nors geriau už kitas. Tik labai dalykiškai įvardijame ir drauge pasidžiaugiame viena kitos sėkmėmis. Galėdamas suvokti, pažinti tuo praturtėji. Tavo pasaulis prasiplečia, tu nusiramini, nes į tave įplaukia kito pasaulio galia. Meno pasaulio, – pasakoja tapytoja Aldona Dobrovolsiekė.

Parodos autorės tikisi, kad žmogus, atėjęs į parodą ar eidamas pro šalį pamatys paveikslą, stabtelės, suklus, žiūrės ir tuo metu pasijus kitokiu, kitoje vietoje ar kitoje erdvėje.  

 





Atnaujinta 2018-04-02 21:20