Inkstų vėžys

Chirurginė operacija – pagrindinis ir efektyviausias inkstų vėžio gydymo būdas. Operacijos metu yra pašalinamas naviko pažeistas inkstas arba atliekama inksto rezekcija – inksto dalies pašalinimas. Operacija gali būti atliekama atviru būdu arba laparoskopiškai – panaudojant specialius chirurginius instrumentus įstumiamus per nedidelius pjūvius pilvo sienoje į pilvo ertmę.

Chemoterapija ir spindulinis gydymo būdai mažai efektyvūs – todėl inksto vėžio atvejais beveik netaikomi.

Imunoterapija ar gydymas kitais naujais vaistais gali būti taikoma kai yra vėžio metastazių kituose organuose arba kai naviko neįmanoma visiškai pašalinti chirurginiu būdu.

Kartais atliekama inkstų navikų termodestrukcija – navikas sunaikinimas aukšto dažnio elektros srovės sukeliamu karščiu, specialia adata pasiekus naviką. Procedūros eiga kontroliuojama echoskopu. Tačiau inksto naviko termodestrukcija atliekama retai – kai ligonio negalima operuoti arba kai yra vienintelio likusio (kitas inkstas dėl kokios nors priežasties pašalintas anksčiau) inksto navikas.

Esant ankstyvos stadijos inkstų vėžiui, chirurginės operacijos tikslas yra visiškai išgydyti pacientą. Kai vėžys išplitęs, gydymo tikslas yra palengvinti pacientą varginančius simptomus, prailginti gyvenimo trukmę, pagerinti gyvenimo kokybę.

Gydymo parinkimas bei rezultatai susiję su inksto vėžio stadija, paciento amžiumi, bendra jo sveikatos būkle. Prieš pradėdamas gydyti, gydytojas pacientą supažindina su gydymo galimybėmis ir jo tikslais. Pacientas paprašomas užpildyti ir pasirašyti sutikimo gydytis lapą. Joks gydymas negali būti pradėtas be paciento sutikimo. Prieš užpildant sutikimo gydytis lapą, sergančiajam suteikiama visa informacija apie:

  • siūlomą gydymo būdą bei jo apimtį
  • numatomo gydymo privalumus bei trūkumus
  • kitas gydymo galimybes
  • gydymo riziką bei šalutinius poveikius 

Jei vis dėlto kas nors lieka neaišku, ypač turint galvoje, kad dažnai vėžio gydymas yra sudėtinis, reikia tiesiai apie tai pasakyti savo gydytojui ir paprašyti jį kai ką pakartoti. Kalbantis su gydytoju patartina, kad kartu dalyvautų artimas pacientui žmogus ar draugas, kuris padėtų išsiaiškinti ir suprasti viską, kas kelia nerimą ar yra neaišku. Galima iš anksto prieš pokalbį su gydytoju susirašyti savo klausimus ant lapo, kad pokalbio metu nieko nebūtų pamiršta paklausti.

Jei pacientas nusprendžia nesigydyti, jam paaiškinama, kas gali nutikti ateityje priėmus tokį sprendimą.


Chirurginis inkstų vėžio gydymas

Nefrektomija (inksto pašalinimo operacija)

Tai dažniausiai atliekama chirurginė operacija inksto vėžio atveju. Šalinamas inkstas kartu su jį supančiais audiniais bei riebaline kapsule. Operacinis pjūvis atliekamas apatinių šonkaulių lygyje toje liemens pusėje, kur yra pažeistasis inkstas.

Kartais, kai inksto navikas yra mažas, gali pakakti pašalinti naviką su dalimi aplink naviką esančio inksto audinio. Tuomet bus atlikta dalinė nefrektomija – inksto rezekcija.   

Inksto pašalinimo laparoskopu operacija
Viso ar dalies inksto pašalinimo operacija gali būti atliekama laparoskopu. Laparoskopas – plonas, lankstus vamzdžio pavidalo instrumentas, turintis apšvietimo bei optinę sistemas, įtaisus audiniams operuoti. Per nedidelį odos pjūvį instrumentas įstumiamas į pilvo ertmę. Chirurgas, atlikdamas inksto šalinimo operaciją, visus veiksmus mato ir kontroliuoja per instrumento optinę sistemą ir vaizdą stebi monitoriuje. Kitas, maždaug 7 cm ilgio pilvo sienos pjūvis atliekamas arti bambos. Per jį iš pilvo ertmės išimamas inkstas. Atliekant operaciją laparoskopu padaromi daug mažesni pilvo sienos pjūviai nei atliekant įprastinę nefrektomiją. 

Pašalinus vieną inkstą, likęs inkstas „dirba“ už du, pacientas gali gyventi visavertį gyvenimą ir su vienu sveiku inkstu.  

Po operacijos
Po operacijos skatinama, kad pacientas pradėtų kuo greičiau aktyviai judėti. Tai labai svarbi pasveikimo po operacijos sąlyga. Jei pacientui dar per sunku keltis, galima lovoje kelis kartus per dieną atlikti kojų fizinę mankštą bei gilaus kvėpavimo pratimus.

Po operacijos, kol pacientas nevalgo ir negeria, į veną lašinami skysčiai bei maitinamieji tirpalai – taip organizmas gauna reikiamą skysčių bei maisto medžiagų kiekį.

Juosmens srityje yra operacinės žaizdos audinių siūlė, kurioje keletą parų paliekami vamzdeliai (drenai). Per juos iš žaizdos gilumos į surinktuvą suteka besikaupiantis audinių sekretas. Gydytojas gali stebėti besirenkančio sekreto spalvą bei kiekį ir iš to spręsti, ar gerai gyja žaizda. Jei viskas gerai, po kelių parų drenai išimami.

Šlapimas po operacijos nuteka kateteriu, per šlaplę įstumtu į šlapimo pūslę – nereikia keltis šlapintis, kai dar labai sunku judėti.

Keletą savaičių po operacijos pacientas gali jausti skausmą operuotoje srityje, ypač vaikščiodamas. Skausmą malšinantys vaistai efektyviai padeda susidoroti su šia problema.

Pacientas iš ligoninės į namus išrašomas praėjus maždaug 3–4 dienoms po operacijos.  

Navikų aukšto dažnio termoabliacija
Šis metodas pagrįstas šiluminiu efektu, kurį audiniuose sukelia aukšto dažnio elektros srovė. Adatos pavidalo elektrodas per odą į inksto naviką įsmeigiamas kontroliuojant ultragarsu (kontrolė gali būti atliekama ir su kompiuterinės tomografijos, magnetinio rezonanso tomografijos pagalba). Įjungiama aukšto dažnio elektros srovė, kuri kelių centimetrų spinduliu aplink elektrodą sukelia audinių molekulių virpesius. Dėl to audiniai įkaista iki 80°–100° laipsnių ir žūva. Vėliau šioje vietoje išsivysto randinis audinys. Šiuo metodu gali būti gydomi tik nedideli inkstų navikai bei metastazės inkste, atkeliavusios iš kito organo pirminio vėžio. Geriausia, jei naviko ar metastazės skersmuo ne didesnis nei 3 cm. Procedūra gali būti atliekama vietinės arba bendrosios nejautros sąlygomis.

Embolizacija
Kartais inksto navikas yra per daug didelės apimties, kad būtų pašalintas chirurginiu būdu. Tokiais atvejais gali būti dirbtinai blokuojamas inksto aprūpinimas krauju, kad navikas nebegautų maisto medžiagų ir deguonies. Ši procedūra vadinama embolizacija. Sutrikus mitybai, navikas susitraukia, sumažėja, operacija atliekama lengviau.

Atliekant embolizaciją, per kirkšnį į kirkšnies arteriją įstumiamas kateteris ir, kontroliuojant rentgenu, stumiamas kraujagysle aukštyn, kol jo galas pasiekia inksto arteriją, inkstą aprūpinančią krauju. Tuomet per kateterį į inksto arterijos spindį įstumiama specialios medžiagos, kuri užkemša kraujagyslę – inkstas nebegauna mitybos.

Inkstų vėžio biologinė terapija

Imunoterapija
Inkstų vėžio imunoterapija siekiama paskatinti organizmo imuninę sistemą aktyviai kovoti su piktybinėmis ląstelėmis. Navikų imunoterapijai naudojami vaistai vadinami biologinio veikimo moduliatoriais. Šiuo metu navikams gydyti naudojami biologinio veikimo moduliatoriai yra interferonas-α (alfa) ir interleukinas-2. Interferonas yra baltyminės kilmės, nedideliais kiekiais paties organizmo gaminama medžiaga, apsauganti nuo infekcijų ir kitokių jį žeidžiančių veiksnių. Sergantiesiems metastazavusiu inkstų vėžiu gydyti tam tikromis dozėmis naudojamas genų inžinerijos būdu sukurtas interferonas-α. Nėra visiškai aiškiai žinoma, kokiais būdais interferonas veikia, bet manoma, kad jis slopina vėžio ląstelių dalijimąsi, mažina jų gebėjimą atsispirti organizmo imuninei sistemai bei aktyvina imunitetą.

Imunoterapija interferonu taikoma, kai yra vėžio metastazių kituose organuose, dažniausiai plaučiuose. Kartais taikoma ir po operacijos, kai vietiškai išplitusio inksto pašalinimo operacija neradikali arba kai jau iki operacijos buvo metastazių. Ankstyvo inkstų vėžio atvejais po operacijos interferonas neskiriamas. Jei, laikui bėgant, atsiranda metastazių kituose organuose, progresuojanti liga taip pat gydoma interferonu.

Paprastai interferonas inkstų vėžio atveju švirkščiamas po oda 3 kartus per savaitę. Pirmąją, kartais ir antrąją savaitę gydant interferonu po vaisto injekcijos pasireiškia šalutinis jo poveikis – simptomai, primenantys gripą. Pacientą vargina šaltkrėtis, aukšta kūno temperatūra, galvos, nugaros, raumenų, sąnarių skausmas. Kartais pacientai jaučia bendrą silpnumą, pykinimą, praranda apetitą. Tačiau interferono šalutinis poveikis laikui bėgant nustoja reikštis.

Interleukinas-2 – taip pat nedideliais kiekiais paties organizmo gaminama medžiaga. Jis pasižymi plačiu poveikiu žmogaus imuninei sistemai. Manoma, kad jis skatina imuninės sistemos ląstelių, kovojančių su vėžiu, dauginimąsi. Realus interleukino poveikis gydant inkstų vėžį dar tiriamas atliekant klinikinius tyrimus.    

Biologinė taikinių terapija 
Jau yra sukurti ir klinikinius tyrimus praėję naujos kartos vaistai, priklausantys biologinės taikinių terapijos vaistų grupei, inkstų vėžiui gydyti. Šie medikamentai blokuoja tam tikrus specifinius fermentus proteinkinazes, kurie padeda vėžinėms ląstelėms augti ir plisti. Šių fermentų gali būti aptinkama inkstų vėžio ląstelių paviršiuje esančiuose receptoriuose. Blokuojant vaistais minėtus fermentus, sustabdomas inkstų vėžio ląstelių dalijimasis bei naviko kraujagyslių augimas (angiogenezė) – sutrinka naviko mityba.

Radioterapija
Inkstų vėžio ląstelės mažai jautrios jonizuojančiųjų spindulių poveikiui, radioterapija neprailgina sergančiųjų šia liga gyvenimo trukmės, todėl po operacijos naudojama retai – jei operavęs chirurgas žino, kad naviko tikrai nepavyko pašalinti viso. Radioterapija gali būti naudojama, kai yra skausmus sukeliančių inkstų vėžio metastazių kauluose ar smegenyse. Radioterapijos tikslas šiuo atveju yra nuskausminimas.
Inkstų vėžio chemoterapija
Inkstų vėžio ląstelės mažai jautrios chemoterapijai, todėl po operacijos ji paprastai nenaudojama. Kartais chemoterapija gali būti skiriama metastazavusio (kai išryškėja ligos metastazės kituose organuose) inkstų vėžio atvejais.



Atnaujinta 2018-03-19 15:17