Atgal

Priešinės liaukos vėžys

Radikali prostatektomija

Kokios apimties, kokio pobūdžio chirurginė operacija gali būti atliekama, priklauso nuo prostatos vėžio tipo, dydžio ir išplitimo, t. y. nuo stadijos. Gydant anktyvąjį prostatos vėžį tai gali būti:·

radikali prostatektomija. Šią operaciją tikslinga atlikti pacientams, sergantiems ankstyvuoju prostatos vėžiu ir turintiems mažiau nei 70 metų amžiaus.
radikali prostatektomija, atliekama laparoskopu. Vėžio pažeista prostata pašalinama pro nedideles angeles pilvo sienoje, panaudojant laparoskopinę įrangą. Prostatektomiją laparoskopu gali atlikti tik tam pasiruošę chirurgai.

Ši operacija – pagrindinis ankstyvojo prostatos vėžio gydymo būdas. Operacijos metu per pilvo sienos pjūvį visiškai pašalinama prostata. Nors prostatektomijos metu kartu su prostata turėtų būti pašalintos visos vėžio ląstelės, tačiau kartais vėžinis procesas buvusioje prostatos vietoje gali vėl atsinaujinti. Tuomet taikoma radioterapija – apšvitinama prostatos sritis, aplinkiniai audiniai. Apšvitos dozė šiais atvejais mažesnė, nei būtų, jei spindulinė terapija būtų pasirinkta, kaip pirminis gydymo būdas.

Po operacijos

Po operacijos, kol pacientas nevalgo ir negeria, į veną lašinami skysčiai bei maitinamieji tirpalai – taip organizmas gauna reikiamą skysčių bei maisto medžiagų kiekį. Šlapimas nuteka kateteriu, per šlaplę įstumtu į šlapimo pūslę. Pilvo apatinėje dalyje yra operacinės žaizdos audinių siūlė, kurioje keletą parų paliekami vamzdeliai (drenai). Per juos iš žaizdos gilumos išteka besikaupiantis audinių sekretas. Keletą savaičių po operacijos pacientas gali jausti skausmą operuotoje srityje, ypač vaikščiodamas. Skausmą malšinantys vaistai efektyviai padeda susidoroti su šia problema. Pacientas iš ligoninės į namus išrašomas praėjus maždaug 10 dienų po operacijos. Tačiau kateteris šlapimo pūslėje turi būti apie 2–3 savaites, kol sugis šlaplė (šlapimkanalis). Pacientas turi palaikyti glaudžius ryšius su operavusiu gydytoju, slaugytojomis, kad galėtų išspręsti atsiradusias problemas.

Šalutiniai prostatektomijos poveikiai

Po prostatektomijos gali sutrikti erekcija, t. y. išsivystyti lytinė impotencija. . Impotencijos priežastis – sutrikusi varpos inervacija dėl operacijos metu pažeistų nervų, nes, siekiant radikaliai pašalinti prostatą, kartais neįmanoma išvengti nervų pažeidimo. Atlikus nervus išsaugančią prostatektomiją, potencija išlieka.

Kita galima prostatektomijos komplikacija – šlapimo nelaikymas. Šlapimo nelaikymas po prostatektomijos pasitaiko rečiau. Pacientai šlapimo nelaikymą pajunta po to, kai iš šlapimo pūslės ir šlapimkanalio pašalinamas kateteris. Laikui bėgant situacija pagerėja.

Kitas, rečiau pasitaikantis šalutinis operacijos poveikis – šlapimo pūslės kaklelio ir šlaplės sujungimo vietos randėjimas, sukeliantis šlapimo nutekėjimo sutrikimų. Tačiau šie sutrikimai gana nesunkiai pašalinami transuretrinės incizijos (TUI) – rando įpjovimo per šlaplę – būdu.

Žemos dozės galios prostatos brachiterapija

Žemos dozės galios brachiterapija siekiama išgydyti ligą, tačiau ji atliekama ne kiekvienu ankstyvojo prostatos vėžio atveju.

Parenkant prostatos vėžio radioterapijos metodą labai svarbu, koks yra naviko dydis T, PSA lygis diagnozės nustatymo metu, kokia naviko diferenciacija pagal Gleasoną, koks prostatos tūris (apimtis). Pagal šiuos parametrus prostatos vėžys sąlyginai skirstomas į geros, vidutinės ir blogos prognozės ligą, t. y. blogsnė prognozė reiškia didesnę ligos atkryčio galimybę.

Geros prognozės prostatos vėžys – navikas T1c–T2a dydžio, diferenciacija pagal Gleasoną ≤ 6, PSA ≤10 ng/ml.

 T1c – navikas nesukelia jokių juntamų simptomų, yra per mažas, kad jį būtų galima nustatyti čiuopiant pirštu per tiesiąją žarną, tiriant ultragarsu ar KT. Navikas gali būti aptiktas, kai dėl padidėjusio PSA lygio kraujyje atliekama prostatos biopsija ir medžiagą ištiria patologas ar dėl kokios nors priežasties atliekama TUR (transuretrinė prostatos rezekcija, kitaip sakant, prostatos rezekcija per šlapimkanalį) ir gautą medžiagą ištiria patologas.
 T2a – navikas apėmęs tik pusę arba mažiau vienos prostatos skilties, neperžengęs prostatos kapsulės ribų.
Vidutinės prognozės prostatos vėžys – navikas T2b – T2c dydžio, diferenciacija pagal Gleasoną – 7, PSA 10–20 ng/ml.
 T2b – navikas pažeidęs daugiau kaip pusę vienos skilties, bet ne abi prostatos skiltis, neperžengęs prostatos kapsulės ribų
 T2c – pažeistos abi skiltys

Blogos prognozės prostatos vėžys – T3, diferenciacija pagal Gleasoną – 8–10, PSA>20 ng/ml. T3 – navikas infiltravęs, peržengęs prostatos kapsulę.

 T3a – navikas pažeidęs vienos prostatos skilties kapsulę
 T3b – navikas infiltravęs abiejų skilčių kapsulę
 T3c – pažeistos ir sėklinės pūslelės

Jei prostatos vėžį pasirenkama gydyti naudojant spindulinę terapiją, žemos dozės galios brachiterapija taikoma geros sveikatos būklės pacientams ir tik tada, kai jiems nustatytas geros ar vidutinės prognozės prostatos vėžys, t.y. gydant šiuo metodu tikimasi visiško išgijimo, ligos pasikartojimo rizika maža. Tačiau žemos dozės galios brachiterapijos gali būti atsisakoma, kai:

pacientui dar iki procedūros atlikta transuretrinė prostatos rezekcija (TUR) – padidėja šlapimo nelaikymo rizika;
prostata padidėjusi, jos tūris daugiau nei 60 ml – kaulinis dubens lankas gali trukdyti implantuoti sėklas;
pacientas labai nutukęs – iš esmės procedūrą galima atlikti, tačiau įranga negali išlaikyti per didelio svorio arba procedūrai atlikti naudojami įrankiai būna per trumpi

Šis gydymo metodas, nepaisant to, kad nustatytas geros ar vidutinės prognozės prostatos vėžys, netaikomas kai:

paciento bendroji sveikatos būklė pagal ECOG skalę įvertinama ≥ 2 balais. Tai reiškia, kad pacientas dėl sunkios sveikatos būklės, lovoje praleidžia daugiau nei pusę dienos, jam reikalinga slauga;
pacientas serga sunkiomis gretutinėmis ligomis – nestabilia krūtinės angina; miokardo infarktu (kai nuo jo praėję mažiau nei 6 mėnesiai); paūmėjusia lėtine obstrukcine plaučių liga ar kita plaučių liga, reikalaujančia gydymo ligoninėje; kepenų nepakankamumu; inkstų nepakankamumu (kai reikalinga dializė); ūmia bakterine ar grybeline infekcija ir kt.
pacientui būna epilepsijos priepuolių;
pacientas serga psichikos liga, reikalaujančia gydymo ligoninėje;
prostatos tūris viršija 60 ml,
pacientas serga sistemine vilklige ar kita jungiamojo audinio liga

Paruošimas brachiterapijos procedūrai
Pacientui iš anksto paaiškinama apie procedūros eigą bei apie galimus šalutinius poveikius. Jei pacientas sutinka su gydymu brachiterapijos metodu, jis pasirašo sutikimo gydytis lapą.

Brachiterapijos procedūrai atlikti pacientas paguldomas į ligoninę. Iš vakaro jį apžiūri gydytojas anesteziologas, paaiškina nuskausminimo svarbą procedūros metu, informuoja, kokia anestezija bus atliekama pacientui, galimus šalutinius anestezijos poveikius. Jei pacientas sutinka su siūloma anestezija, jis pasirašo atitinkamą sutikimo, lapą.

Brachiterapijos procedūrai atlikti labai svarbu, kad tiesioji žarna būtų švari. Tam dieną prieš procedūrą skiriami vidurius išvalantys vaistai (fortransas), vakare ir iš ryto dar atliekama valomoji klizma.

Dieną prieš procedūrą pacientas turi pradėti vartoti jam paskirtus antibiotikus.
Jei pacienas turi giliųjų apatinių galūnių venų problemų, jam siekiant išvengti trombozės, paskiriamas heparinas. Jei pacientas dėl kokių nors gretutinių ligų nuolat vartoja kraujo krešėjimą mažinančius vaistus, šių vaistų vartojimas laikinai nutraukiamas, kad būtų išvengta kraujavimo brachiterapijos metu.

Procedūros atlikimas
Brachiterapijos procedūrą sudaro kompiuterinis dozimetrinis planavimas – suplanuojama, į kurias prostatos vietas ir kiek sėklų reikia implantuoti, kad prostata sugertų reikiamą jonizuojančiosios spinduliuotės dozę, o šalimais esanti šlapimo pūslė, tiesioji žarna, šlapimkanalio dalis, einanti per prostatą, liktų nepažeisti – ir sudaryto plano įvykdymas – tiksliai pagal sudarytą dozimetrinį planą į prostatą implantuojamos radioaktyviosios sėklos. Atliekant šią procedūrą sutartinai dirba gydytojas radioterapeutas ar/ir urologas ir medicinos fizikas.

Žemos dozės galios brachiterapija atliekama operacinėje, spinalinės ar bendrosios nejautros sąlygomis. Pacientas ne tik nejaučia atliekamų veiksmų, bet ir visos procedūros metu dubens organai būna vienodoje padėtyje – dėl to įmanoma sėklas implantuoti visiškai tiksliai pagal sudarytą dozimetrinį planą. Pacientas brachiterapijos procedūros metu guli ant nugaros, kojos išskėstos, per pakinklius padėtos ant laikiklių – gydytojas patogiai atlieka reikiamus veiksmus

Kai pacientas užmigdomas, gydytojas į šlapimo pūslę per varpą įstumia Folley kateterį, jį sujungia su šlapimo surinktuvu – brachiterapijos procedūros metu šlapimo pūslė turi būti tuščia. Į tiesiąją žarną gydytojas įstumia ultragarso aparato daviklį, kuris reikalingas tol, kol atliekama visa brachiterapijos procedūra. Ultragarso bangos, kurias skleidžia daviklis, pasiekia prostatą ir aidu grįžta atgal, prostatos vaizdai ir joje atliekami veiksmai matomi ekrane.
Brachiterapijos procedūros metu pacientas, ultragarso daviklis, ultragarso aparatas, kompiuterinė įranga, su kuria dirba medicinos fizikas, sudaro vieningą sistemą – prostatos vaizdai tuo pačiu metu matomi UG aparato ekrane ir medicinos fiziko kompiuteryje, kuriame ir atliekamas dozimetrinis planavimas.
Dozimetriniam planui sudaryti kas 5 mm per visą prostatos išilginę ašį gaunami skersiniai prostatos vaizdai. Tai atliekama keičiant daviklio padėtį tiesiojoje žarnoje. Gydytojas kiekviename skersiniame vaizde pažymi prostatos ribas su šlapimo pūsle, tiesiaja žarna, per prostatą einančia šlapimkanalio dalimi, apibrėžia prostatos apimties kontūrus, paskiria dozę, kuria turėtų būti apšvitinta prostata. Po to medicinos fizikas, naudodamas specialią kompiuterinę programą, atlieka dozimetrinį planavimą, t. y. apskaičiuoja, į kurias prostatos vietas ir kiek sėklų reikės implantuoti, kad prostata būtų apšvitinta reikiama doze (2 pav.). Parengtą planą įvertina gydytojas radioterapeutas, reikalui esant, jis koreguojamas. Planuojama taip, kad prostata būtų apšvitinta ne mažesne kaip 145 Gy doze, bet šlapimo pūslė ir tiesioji žarna nebūtų pažeistos.

Parengtą kompiuterinį dozimetrinį planą gydytojas turi tiksliai įvykdyti. Į dozimetriniame plane nustatytus prostatos taškus gydytojas per tarpvietę turi susmeigti specialias adatas, per kurias vėliau bus implantuojamos sėklos. Viskas atliekama steriliomis sąlygomis. Kad adatos tiksliai pataikytų į numatytus taškus, prie tarpvietės, panaudojant specialų laikiklį, priglaudžiamas adatas nukreipiantis šablonas, t.y. specialus plastikinis tinklelis. Toks pat tinklelis dengia prostatos dozimetrinį planą ir kompiuterio ekrane. Medicinos fizikas nurodo kiekvienos adatos koordinates, gydytojas per atitinkamą skylutę šablone smeigia adatą per tarpvietės odą į numatytą tašką prostatoje. Viskas atliekama kontroliuojant ultragarsu. Tokiu būdu į prostatos audinį susmeigiamos visos adatos, paprastai jų būna apie 13–25

Kai visos adatos jau įsmeigtos į prostatą, tuomet per kiekvieną jų implantuojamos radioaktyviosios 125J sėklos. Viena sėkla yra 4,5 mm ilgio ir 0,8 mm pločio. Nedidelis 4–5 cm ilgio cilindro pavidalo konteineriukas su radioaktyviosiomis sėklomis pritvirtinamas prie specialaus stūmoklio principu veikiančio prietaiso, dar vadinamo šaltinių aplikatoriumi, kuris sujungiamas su į prostatą įsmeigta adata. Stumiant stūmoklį prostatos link, iš konteineriuko į prietaiso spindį patenka sėkla, kuri, stumiant toliau, nustumiama į prostatos audinį. Adata patraukiama atgal ir vėl įstumiama kita sėkla. Visi veiksmai, vykstantys prostatoje, matomi ekrane. Medicinos fizikas, vadovaudamasis sudarytu dozimetriniu planu, tiksliai nurodo, į kurį tašką turi patekti kiekviena sėkla. Taip per vieną adatą implantuojamos 1–5 sėklos. Tokiu pat būdu „pasėjamos“ sėklos per visas adatas. Iš viso į prostatą gali būti implantuojama 20–90 sėklų, priklausomai nuo prostatos tūrio ir sėklų galingumo (4 pav.). Kai procedūra pabaigiama, medicinos fizikas planavimo sistemoje patikrina, koks realiai gautas dozimetrinis planas, pagal kurį vyks prostatos švitinimas. Esant reikalui gali būti implantuojama papildomų sėklų. Procedūra užbaigiama. Vidutiniškai ji trunka apie 2,5 val. Gydytojas anesteziologas baigia nejautrą, pacientas pabunda. Prostatos švitinimas vyks ilgą laiką, kol bus sugerta numatyta dozė ir sėklos taps nebeaktyvios.

Po procedūros
Paprastai po procedūros pacientas stacionare lieka ne mažiau kaip parą – jam rekomenduojama nesikelti iš lovos iki kito ryto. Folley kateteris iš šlapimo pūslės ištraukiamas kitą dieną po brachiterapijos procedūros, pacienui leidžiama pavaikščioti. Jei viskas gerai, pacientai išrašomas į namus. Kartais ištraukus kateterį pacientas pats negali gerai nusišlapinti, vystosi šlapimo susilaikymo simptomai. Jei per 3 paras šlapimo susilaikymo reiškiniai nepraeina, gydytojas urologas priklausomai nuo situacijos sprendžia, ar pakartotinai per varpą įstumti kateterį, ar atlikti troakarinę epicistostomiją (kateteris į šlapimo pūslę įstumiamas perduriant pilvo sieną ir šlapimo pūslę specialiu instrumentu troakaru). Jei šlapimas susilaiko jau pacientui būnant namuose, būtina kreiptis į gydytojus nedelsiant. Kada natūralus šlapinimasis vėl tampa pakankamas, kada galima ištraukti kateterį, stebi ir įvertina gydytojas urologas.
Po procedūros pacientui paskiriami antibiotikai, juos reikia vartoti dar 10 dienų namuose.

Arti šlapimkanalio implantuotos radioaktyviosios sėklos šlapinantis gali patekti į šlapimą, todėl pacientas apie 4 savaites, kol sėklų radioaktyvumas dar aukštas, turi šlapintis per specialų tinklelį–filtrą ar į indą, kad sėkla, iškritusi iš prostatos, būtų sugauta. Sugautą sėklą pacientas turi įdėti į specialų konteineriuką, kuris jam įduodamas išrašant į namus.
Išrašant pacientą iš ligoninės, užpildoma ir pacientui įduodama Radiacinės saugos instrukcija, kurioje yra saugios elgsenos nurodymai ir kiek laiko jų laikytis. Išduodama ir Radioaktyviųjų šaltinių implantavimo kortelė, kuri yra dokumentas, įrodantis, kad pacientas tikrai savyje nešioja implantus.
Instrukcijoje nurodomos rekomendacijos, kaip elgtis po sėklų implantacijos:
 vengti artimo kontakto su nėščiomis moterimis ir vaikais – laikytis nuo jų ne mažesniu nei 1 m atstumu 2 savaites po procedūros
 nemiegoti su nėščia moterimi 6 mėnesius po procedūros
 vengti masinio žmonių susibūrimo vietų 2 savaites po implantacijos procedūros
 vengti naudotis viešuoju transportu 2 savaites po procedūros
 informuoti apie atliktą procedūrą kitus gydytojus lankantis poliklinikoje
 4 savaites po procedūros šlapintis per specialų filtrą ar indą; aptikus sėklą, pincetu ar šaukšteliu ją įdėti į konteineriuką; apie tai pranešti gydytojui
 Su savimi visada turėti Radioaktyviųjų šaltinių implantavimo kortelę, kad, reikalui esant, galima būtų įrodyti (pavyzdžiui, kertant valstybinę sieną) sėklų implantavimo faktą

Galimi šalutiniai poveikiai
 kraujosruvos tarpvietės odoje – rezorbuojasi savaime per 1–2 savaites; tarpvietės skausmingumas – atsiranda dėl adatų dūrių, praeina savaime
 kūno temperatūros pakilimas – jei sugrįžus iš ligoninės kūno temperatūra pakyla iki didesnės kaip 38° C, būtina susisiekti su gydančiais gydytojais (urologu ar radioterapeutu)
 kraujas šlapime – jo gali būti pirmąją parą po procedūros, vėliau išnyksta savaime; jei kraujas šlapime neišnyksta, reikia kreiptis į gydytoją
 cistito, uretrito reiškiniai – ištraukus kateterį: kelias paras ar savaites, kol sėklų aktyvumas dar didelis, gali būti jaučiamas perštėjimas, deginimas ar skausmas šlapinantis. Apie tai reikia pasakyti gydytojui, jis išrašys uroseptikų; po procedūros kurį laiką reikėtų vengti šlapimo takus dirginančio maisto – kavos, aštrių prieskonių, rūgščių vaisių (citrinų, greipfrutų, ananasų), padažų su actu
 dažnas šlapinimasis naktį – patartina po 18 valandos nebegerti skysčių
 prostatos pabrinkimas – po brachiterapijos procedūros prostata gali laikinai pabrinkti, dėl to gali susilpnėti šlapimo srovė. Apie tai būtina pranešti gydytojui – gali būti paskirti nesteroidiniai priešuždegimiškai veikiantys vaistai, reikalui esant alfa blokatoriai, kuriuos reikės kurį laiką vartoti ir sugrįžus į namus; veikiant vaistams prostata sumažėja, šlapimo srovė normalizuojasi
 šlapimo susilaikymas – kartais prostatai pabrinkus šlapimas gali visai susilaikyti; jei nusišlapinti nepavyksta daugiau negu 4 valandas, būtina atvykti pagalbos pas urologus – į šlapimo pūslę reikia įstumti kateterį, paskirti reikiamų vaistų
 šlapimo nelaikymas – kai kuriuos pacientus keletą mėnesių po procedūros vargina didesnio ar mažesnio laipsnio šlapimo nelaikymas;
 rektito reiškiniai – kai kuriems pacientams po brachiterapijos procedūros būna sudirginta tiesioji žarna, vargina padažnėjęs noras tuštintis, kartais skausmingas tuštinimasis; laikui bėgant minėti reiškiniai praeina
 lytinės funkcijos sutrikimai – nevisavertė erekcija yra dažnas šalutinis prostatos vėžio gydymo poveikis, tačiau po žemos dozės galios brachiterapijos šis šalutinis poveikis retesnis nei po prostatektomijos ar po išorinės radioterapijos. Daugumai pacientų lytinis pajėgumas ir aktyvumas sugrįžta į buvusį gana greitai po brachiterapijos procedūros, tačiau daliai jų lytinis pajėgumas ir aktyvumas susilpnėja; nedidelei daliai išsivysto impotencija. Rekomenduojama 2 savaites po procedūros vengti lytinių santykių dėl radioaktyviosios sėklos galimo pasišalinimo kartu su sėkla. Pirmieji santykiai po procedūros gali būti su šlaplės deginimo, perštėjimo pojūčiu.

Paciento stebėsena po žemos dozės galios brachiterapijos
Praėjus 1–1,5 mėn. po procedūros, pacientui atliekama dubens srities KT. Tyrimas reikalingas postimplantacinei prostatos dozimetrijai atlikti, t. y. ir implantų ir dozės pasiskirstymą tuoj po procedūros palyginti su pasiskirstymu praėjus 1–1,5 mėnesio.
Dėl kontrolinių tyrimų ir apžiūrų pacientas lankosi pas gydytoją urologą, kuris atlieka prostatos digitalinį tyrimą, skiria PSA ir kitus reikiamus tyrimus. PSA lygis kraujyje po brachiterapijos mažėja laipsniškai, nes prostata nėra pašalinta, kaip būna po radikalios operacijos. Pirmasis PSA tyrimas atliekamas praėjus 6–8 savaitėms po brachiterapijos procedūros, kartojamas kas 3–6 mėnesius pirmuosius penkerius metus. Gali praeiti apie 2 metus ir daugiau, kol PSA lygis pasiekia mažiausią reikšmę. PSA lygis stebimas ir toliau. Ligos atsinaujinimas įtariamas, jei 3 kartus iš eilės nustatomas PSA lygio padidėjimas po to, kai buvo pasiekta mažiausia jo reikšmė.

Transuretrinė prostatos rezekcija

TURP atliekama plonu ilgu tuščiaviduriu prietaisu rezektoskopu, kuris varpa per šlaplę įstumiamas iki vietos, kur prostatos navikas blokuoja šlaplę.

Rezektoskopo gale yra pjaunamoji jo dalis, išorėje optinė sistema. Pjaunamąja dalimi išpjaunama naviko dalis, blokuojanti šlapimo nutekėjimą. Veiksmas atliekamas kontroliuojant akimi per optinę sistemą.

TURP atliekama bendrojo ar epidurinio nuskausminimo sąlygomis. Jei atliekamas epidurinis nuskausminimas, kai anestetikai suleidžiami į nugaros smegenų kanalo epidurinį tarpą, paciento apatinė kūno dalis tampa laikinai nutirpusi ir nejautri, nors pacientas visai nemiega.

Atliekant TURP vėžys negali būti visiškai pašalintas, todėl šis chirurginio gydymo metodas naudojamas tik problemoms, susijusioms su šlapimo nutekėjimo blokavimu, pašalinti.

Po šios operacijos pacientas būna žvalus jau kitą dieną. Į šlapimo pūslę įstumtu kateteriu šlapimas teka į šlapimo surinktuvą. Šlapimas gali būti kraujingas. Kad susidarę kraujo krešuliukai neužkimštų kateterio, kartais atliekama šlapimo pūslės irigacija (plovimas): dideliu švirkštu skystis (pvz., furacilino tirpalas) per kateterį suleidžiamas į šlapimo pūslę. Suleistas skystis išteka per kateterį lauk. Tai atliekama keletą kartų. Pamažu šlapimas skaidrėja, kraujo krešuliukai išnyksta. Kai kraujavimas liaujasi, šlapimas tampa visai skaidrus, kateteris iš šlapimo takų ištraukiamas. Iš pradžių ištraukus kateterį šlapintis būna sunku, bet po truputį viskas susitvarko.

Kartais po TURP pacientams kurį laiką išlieka nedidelio laipsnio šlapimo nelaikymas, nedidelė jų dalis sunkiau šlapinasi ilgą laiką.

Jei po TURP pacientą vargina skausmas, skiriami skausmą malšinantys vaistai. Paprastai į namus pacientas gali vykti po TURP praėjus 3–4 dienoms.

Pacientams, kuriems buvo atlikta TURP, kartais gali pasireikšti retrogradinė ejakuliacija. Tai reiškia, kad sėkla lytinio akto metu, užuot ištekėjusi per šlapimkanalį, suteka į šlapimo pūslę.

Sėklidžių pašalinimas (orchiektomija)

Sėklidžių pašalinimo operacija nėra sudėtinga. Daromas nedidelis pjūvis sėklinio maišelio srityje, pašalinama sėklidės dalis, gaminanti testosteroną. Šalinama iš abiejų pusių. Sėkliniai maišeliai lieka mažesni.

Dažniausiai operacija atliekama intraveninės nejautros sąlygomis. Dalis pacientų nesutinka su šia operacija manydami, kad jie taps “mažiau” vyriški. Tačiau dalis pacientų sutinka.

Pašalinus sėklides, testosteronas nebegaminamas. Tai slopina vėžio vystymąsi, labai palengvėja ligos simptomai.

Šalutiniai poveikiai, tokie kaip karščio bangos ir seksualinė impotencija, po orchiektomijos panašūs kaip ir vartojant hormoninius vaistus. Po sėklidžių pašalinimo operacijos šių vaistų vartoti nebereikia, išvengiama tokių šalutinių poveikių kaip krūtų padidėjimas ir skausmingumas.

Šį gydymo būdą dažniausiai pasirenka senyvo ar seno amžiaus pacientai, kuriems seksualinės problemos nėra aktualios. Gydytojas, prieš paskirdamas gydymą vaistais ar rekomenduodamas sėklidžių pašalinimą, paaiškina, kokie vieno ir kito gydymo būdo privalumus bei trūkumus.

Prostatos vėžio radioterapija

Dažniausiai prostatos vėžys gydomas taikant išorinę radioterapiją. Tačiau sergantiesiems ankstyvosios stadijos prostatos vėžiu gali būti taikomas ir kitas radioterapijos metodas – brachiterapija, kai smulkios radioaktyvios, t. y. skleidžiančios jonizuojančiąją spinduliuotę “sėklos” įterpiamos į prostatą. Lietuvoje šis gydymo metodas taip pat taikomas.

Onkologas radioterapeutasįspėja pacientą, ko galima tikėtis, prieš pradėdamas gydymą. Taikant išorinę radioterapijąprostatos vėžį siekiama visiškai sunaikinti naviką, t. y. pacientą visiškai išgydyti. Dažnaiusiai vienos dienos spindulių dozė į švitinamą vietą yra 1,8-2 Gy (Grėjai), viso kurso apie 70 Gy. taikant išorinę radioterapiją, po gydymo gali išsivystiti ankstyvieji ir vėlyvieji šalutiniai poveikiai. Tačiau kartais po radioterapijos vėžys prostatoje gali atsinaujinti, t. y. recidyvuoti. Šiuo atveju gali būti taikomas chirurginis, hormoninis ar kt. gydymas. Išorinė radioterapija ir brachiterapija vienodai efektyvios gydant prostatos vėžį.

Kai prostatos vėžys yra ankstyvosios stadijos, spindulinio gydymo tikslas – realizuojant radikalią spindulių dozę sunaikinti vėžio ląsteles ir taip išgydyti pacientą. Tai – radikalusis spindulinis gydymas.

Prostatos vėžio gydymas hormonais

Kodėl šis gydymo būdas taikomas?

Hormonai būtini normaliai organizmo veiklai, juos gamina liaukos. Prostatos vėžiui išsivystyti didelės reikšmės turi vyriškasis hormonas testosteronas. Jį gamina sėklidės. Sumažinus testosterono kiekį organizme galima sustabdyti prostatos vėžio vystymąsi, sumažinti naviko dydį, panaikinti ligos simptomus.

Testosterono lygį organizme sumažinti galima pašalinus sėklides arba naudojant vaistus – hormonus – stabdančius testosterono gamybą. Vaistai gali būti naudojami tablečių ar injekcijų pavidalo arba ir tablečių, ir injekcijų. Dabar dažniau gydoma vaistais, nei atliekamas sėklidžių pašalinimas.

Jūsų gydytojas, įvertinęs visus hormonoterapijos metodų privalumus ir trūkumus, pasiūlys optimalų gydymo hormonais būdą.

Kada hormonų terapija taikoma?

2–6 mėnesių trukmės hormonų terapija kartais skiriama prieš ankstyvojo prostatos vėžio radioterapiją ar prostatektomiją, siekiant pagerinti gydymo rezultatus.

Hormonoterapija gali būti skiriama po radioterapijos ar operacijos, jei yra rizika, kad liga gali atsinaujinti ar išplisti į kitus organus. Tai vadinama adjuvantiniu gydymu.

Hormonoterapija yra standartinis lokaliai išplitusio, recidyvavusio (atsinaujinusio) bei metastazavusio prostatos vėžio gydymo būdas. Šis gydymas sumažina naviko apimtį, šlapinantis šlapimo srovė vėl tampa stipri, išnyksta kaulų skausmai, silpnumas, nuovargio jausmas.

Kaip vaistai veikia, gydytojas įvertina reguliariai apžiūrėdamas pacientą. Nuolat tikrinamas PSA lygis kraujyje, kuris yra puikus rodiklis, ar gydymas efektyvus. Jei aptinkama, kad prostatos vėžys vėl pradėjo augti, paciento vartoti hormonai keičiami kitais.

Injekcijos ar tabletės?

Injekcijos
Vieni hormonoterapijai naudojamų vaistų vadinami LHRH analogai. Paprastai jie išleidžiami injekcijų pavidalo. Įvairios vaistų firmos duoda jiems skirtingais pavadinimais, bet jų poveikis vienodas. Jie sustabdo vyriškojo hormono testosterono gamybą sėklidėse, sumažindami liuteinizuojančiojo hormono (jį sintezuoja galvos smegenyse esanti konkorėžinė liauka) lygį kraujyje. Sumažėjus liuteinizuojančiojo hormono lygiui, sėklidės nebegauna signalo gaminti testosteroną.

LHRH analogai gali būti sušvirkščiami po oda pilvo srityje arba į raumenis, apie tai informuojama informaciniuose vaistų lapeliuose. LHRH analogų injekcija sušvirkščiama 1 kartą kiekvieną mėnesį arba 1 kartą kas 3 mėnesius priklausomai nuo to, kokios veikimo trukmės vaistai naudojami.

Tabletės
Testosteroną (vyrišką hormoną) nedideliais kiekiais gamina ir antinksčiai. Prostatos vėžį gydant LHRH analogais ar operaciniu būdų pašalinus sėklides, organizme vis tiek dar lieka testosrerono, kuris gali skatinti prostatos vėžio augimą. Vyriški hormonai dar vadinami androgenais. Kiti hormonoterapijai naudojami vaistai vadinami antiandrogenais. Jie gaminami tabletėmis.

Antiandrogenai veikia “prisikabindami” prie prostatos vėžio paviršiuje esančių receptorių (baltyminė medžiaga). Tokie užblokuoti receptoriai nebegali reaguoti į testosteroną – vėžys nustoja vystytis. Paskyrus vartoti ir antiandrogenus, vyriškiems hormonams visai nebelieka galimybės skatinti prostatos vėžio augimo. Kai pacientas gauna 2 vaistus – LHRH analogus ir antiandrogenus –toks gydymas vadinamas maksimalia (visiška) androgenų blokada – MAB.

Antiandrogenų tabletės dažnai skiriamos dvi savaites prieš sušvirkščiant pirmąją LHRH analogų injekciją. Mat po pirmosios LHRH injekcijos testosterono gamyba gali net suintensyvėti. Antiandrogenai, užblokavę aukščiau minėtus naviko receptorius, apsaugo prostatą nuo padidėjusio testosterono poveikio.

Šalutiniai hormonoterapijos poveikiai

Deja, hormonoterapija paprastai sąlygoja vyrų impotenciją ir lytinio potraukio praradimą. Tai – testosterono gamybos slopinimo pasekmė. Po sėklidžių pašalinimo impotencija lieka visam laikui. Gydymo hormonais atveju tai tęsiasi tol, kol vartojami vaistai, nustojus juos vartoti, potencijos problemos gali išnykti.

Pusę pacientų, gydomų hormonais, vargina kartkarčiais kūną užliejančios karščio bangos ir prakaitavimas. Jei vaistų vartojimas nutraukiamas, šie reiškiniai praeina.

Vartojant hormonoterapinius vaistus neretai padidėja kūno svoris, pacientas gali nuolat jausti fizinį ir protinį nuovargį.

Hormoniniai vaistai, naudojami prostatos vėžiui gydyti, dažniau antiandrogenai, sąlygoja vyrų krūtų padidėjimą, jų skausmingumą.

Apie hormonoterapijos sukeliamus šalutinius poveikius verta pasikalbėti su gydytoju – žinant apie juos iš anksto, galima jiems pasiruošti.

Išplitusio prostatos vėžio hormoninis gydymas yra ilgalaikis. Paprastai ši terapija taikoma tol, kol ji veiksminga. Jei ligos eiga ir tyrimai rodo (PSA lygis didėja), kad navikas vis dėlto auga toliau arba susidaro naujos metastazės, gydymo strategija keičiama.

Šiuo metu tiriamos naujos intermituojančios (su pertraukomis) androgenų blokados taikymo galimybės. Šio gydymo režimo esmė ta, kad po kelių hormoninių preparatų vartojimo mėnesių, esant normaliam PSA lygiui, daroma pertrauka. Jei PSA lygis kraujyje padidėja, gydymas atnaujinamas. Taip siekiama ištęsti hormoninių vaistų veiksmingumo laiką. Be to, pertraukos metu paciento nebevargina aukščiau minėti šalutiniai poveikiai.

Hormonoterapijos privalumai ir trūkumai

Gydymas	Privalumai	Trūkumai
Orchiektomija (sėklidės dalies, gaminančios testosteroną, pašalinimas)	• Operacija nesudėtinga • Efektyvi daugiau kaip 90% pacientų • Nereikia vartoti hormoninių vaistų	• Neigiamai veikia vyriškumo įvaizdį • Vėliau, ateityje gali tekti vartoti hormoninius vaistus • Karščio pylimai, lytinio potraukio praradimas, impotencija lieka visam laikui
Injekcijos	• Nereikia operacijos •Injekcijos vieną kartą per mėnesį arba kas 3 mėnesius • Gydymas gali būti nutrauktas, jei šalutiniai poveikiai per sunkūs • Šalutiniai poveikiai gali būti laikini	• Šalutiniai poveikiai panašūs kaip po orchiektomijos, bet gali būti grįžtami
Tabletės	• Nereikia operacijos • Gydymas gali būti nutrauktas ar pakeistas, jei pašaliniai poveikiai per sunkūs • Pašaliniai poveikiai gali būti laikini	• eikia kasdien prisiminti gerti tabletes • Gali varginti šalutiniai poveikiai: krūtų padidėjimas ir skausmingumas, karščio bangos, lytinio potraukio praradimas, impotencija

Prostatos vėžio gydymo šalutinių poveikių šalinimas

Spindulinis šlapimo pūslės uždegimas

Jonizuojančioji spinduliuotė (radioterapija) sukelia šlapimo pūslės gleivinės uždegimą – gleivinė paburksta, parausta, kartais atsiranda smulkių opelių. Dėl to pacientą vargina padažnėjęs, skausmingas, deginantis šlapinimasis, kartais šlapime pasirodo kraujo, gali atsirasti spazminio pobūdžio skausmai pilvo apačioje. Užsitęsus šiems reiškiniams, gali prisidėti šlapimo pūslės infekcija.

Gydoma prieš uždegimiškai veikiančiais medikamentais. Paprastai šie simptomai gydant greitai praeina. Užsitęsus uždegimui, galimas šlapimo pūslės susiraukšlėjimas (surandėjimas). Tuomet sumažėja pūslės talpa, vargina dažnas, kartais skausmingas šlapinimasis. Šiais atvejais tenka suformuoti kitus šlapimo nutekėjimo iš pūslės kelius, kartais komplikuotais atvejais pašalinti pūslę.

Šlapimo nelaikymas
Po radikalios prostatektomijos tai retas, praeinantis reiškinys. Atlikus prostatektomiją, kateteris šlapimo pūslėje laikomas dvi savaites. Jį pašalinus iš pradžių labai nedidelis (keli lašai) šlapimo kiekis gali išbėgti nevalingai. Tai normalu ir gali trukti kelias savaites ar mėnesius. Dažniausiai šlapimas nevalingai išlaša tuomet, kai padidėja pilvo preso spaudimas – kosint, čiaudint, sėdantis, keliant sunkesnį daiktą. Šlapimo nelaikymas paaiškinamas šlapimo pūslės ar šlaplės (šlapimkanalio) raumenų laikinu funkcijos sutrikimu, kuris palaipsniui išnyksta. Po operacijos šlapimo nelaikymui išliekant ilgiau, nereikia nusiminti – galimi įvairūs būdai šiai problemai įveikti. Pirmiausia – dubens raumenų gimnastika, kurios pratimus parodo kineziterapeutas, o vėliau pacientas atlieka juos savarankiškai. Galima dubens raumenų elektrostimuliacija – fizioterapinė procedūra, kurios metu elektros impulsais stimuliuojami dubens raumenys.

Seksualinės problemos

Po prostatos vėžio gydymo gali susilpnėti ir net išnykti lytinis potraukis. Tai vadinama libido praradimu.

Impotencija – erekcijos išnykimas, dėl ko negalima atlikti lytinio akto. Prostatos vėžio atveju ji išsivysto po radikalios prostatektomijos, radioterapijos hormonoterapijos. Tai ypač slegia jaunesnio amžiaus pacientus. Pacientai paprastai nenoriai pasakoja apie savo impotenciją net ir gydytojui ar slaugytojai. Neretai ši negalia jiems kelia didesnį susirūpinimą nei pati liga. Ypač sunku apie tai pasikalbėti su partnere. Bet nereikia pamiršti, kad ryšių tvirtumas tarp partnerių priklauso ne tik nuo sekso, bet ir nuo daugelio kitų dalykų: meilės, pasitikėjimo, gyvenimo patirties, vaikų ir kt. Tai gali padėti būti atviram ir išsakyti savo baimes ir negalias partnerei. Ji nepaniekins savo artimo žmogaus. Gydytojai, kurie gydo prostatos vėžį, žino, kaip pacientui galima padėti impotencijos atveju.

Yra medikamentų, pagerinančių kraujo priplūdimą į varpą ir taip sukeliančių erekciją. Vieni jų naudojami valandą prieš lytinį aktą, kiti anksčiau. Vaistų erekcijai sukelti naudojimą reikia aptarti su gydytoju. Visi jie gali sukelti šalutinius poveikius: galvos skausmą, svaigimą, rėmens ėdimą, karščio bangas. Nerekomenduojama šiuos vaistus vartoti, jei pacientas serga širdies ligomis, vartoja širdį veikiančius medikamentus.

Jei impotencija atsirado radikalios prostatektomijos metu pažeidus už erekciją atsakingus nervus, yra priemonių, galinčių sukelti “dirbtinę”erekciją. Viena jų – vakuumo erekcijos pompa. Tai specialus siurbliukas, kuriuo sudarant vakuumą (neigiamą spaudimą) sukeliama erekcija. Varpoje yra akytkūniai – kempinę primenantys pailgi organai, į kuriuos priplūdęs kraujas juos sustandina, sukeliama erekcija. Naudojant siurbliuką siurbliuko pagalba sumažinamas slėgis aplink varpą (siurbliuku iš specialaus cilindro, užmauto ant varpos, išsiurbiamas oras). Tokiu būdu į varpą priverčiama pritekėti kraujo, įvyksta erekcija, galima atlikti lytinį aktą. Šis metodas reikalauja daug pastangų, trukdo lytinių santykių spontaniškumui, galimos net komplikacijos.

Erekciją galima sukelti suleidžiant į varpos akytkūnius tam tikrų vaistų – tai vadinamoji akytkūnių injekcijos terapija. Šis metodas gana veiksmingas, tačiau dėl komplikacijų pavojaus reikalauja kruopštaus atlikimo. Dažniausia komplikacija – užsitęsusi erekcija, net ir labai ilgai (priapizmas). Tuomet reikalingas specialus gydymas. Akytkūnius dažnai pažeidžiant injekcijų metu, gali susidaryti jungiamojo audinio randai – akytkūnių fibrozė. Galimos infekcinės komplikacijos. Pastaruoju metu šis erekcijos sukėlimo būdas naudojamas vis rečiau.

Išbandžius visas anksčiau išvardytas priemones ir nepasiekus norimo rezultato, galimas chirurginis šios problemos sprendimas – varpos protezo implantavimas. Ši operacija sudėtinga, su specifinėmis komplikacijomis (protezo atmetimas, supūliavimas). Operacija taikytina tik labai specifiniais atvejais.

Neretai po prostatos šalinimo operacijos pacientams tenka susitaikyti su impotencija. Potencijos sutrikimai galimi ir po spindulinio gydymo. Šiuo atveju impotencija atsiranda palaipsniui, dažniausiai negrįžtamai, tačiau ir šiais atvejais įmanoma bandyti minėtus erekcijos sukėlimo metodus.

Nevaisingumas

Po prostatos vėžio gydymo vyras gali likti nevaisingas. Apie tai prieš pradedant gydymą įspėja gydytojai. Apie tai reikia pasikalbėti su partnere, jei šeima nori dar susilaukti vaiko. Gali būti, kad jaunesnių, ankstyvu prostatos vėžiu sergančių vyrų sperma prieš pradedant gydymą bus paimta ir užkonservuota. Ji gali būti panaudota vėliau apvaisinti partnerę.

Prostatos vėžio brachiterapija

Sergantiesiems ankstyvosios stadijos prostatos vėžiu gali būti taikomas radioterapijos metodas – brachiterapija.

Vidinė radioterapija – toks spindulinio gydymo būdas, kai jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinis labai arti priartinamas prie piktybinio naviko židinio – tiesiogiai priglaudžiamas ar įstumiamas į jo audinius arba į tuščiavidurių organų ertmes prie ten esančio naviko – jonizuojantieji spinduliai veikia iš labai arti. Kaip sakėme, toks radioterapijos būdas vadinamas brachiterapija.

Tobulinant chirurginio prostatos pašalinimo metodikas, išorinio spindulinio gydymo įrangą, ilgą laiką ankstyvųjų stadijų prostatos vėžys buvo gydomas kaip tik šiais metodais. Vėliau, ištobulinus prostatos echoskopiją per tiesiąją žarną, radioaktyviųjų šaltinių implantavimo į prostatą techniką, spindulinio gydymo kompiuterinio dozimetrinio planavimo metodiką, į klinikinę praktiką tapo įmanoma įdiegti prostatos vėžio gydymą brachiterapijos metodu – t.y. pakankama sunaikinti vėžį jonizuojančiosios spinduliuotės doze saugiai, tiksliai apšvitinti prostatą iš vidaus ir sulaukti gerų gydymo rezultatų. Prostatos vėžį gydant brachiterapijos metodu, radioaktyvieji šaltiniai implantuojami į patį prostatos audinį – viskas apskaičiuojama taip, kad prostata būtų apšvitinta doze, pakankama sunaikinti vėžį, o gretimi organai išliktų nepažeisti ir sveiki.

Yra 2 prostatos vėžio brachiterapijos metodikos:

Žemos dozės galios brachiterapija (LDR). Jai atlikti į prostatą implantuojamos žemos dozės galios radioaktyviojo jodo (125J) arba paladžio (103Pd) sėklos. Taikant šios rūšies brachiterapiją, implantai prostatoje lieka visam laikui. Tiek radioaktyviojo jodo (125J), tiek paladžio (103Pd) sėklų jonizuojamasis aktyvumas nuolat silpnėja – kas 2 mėnesius sumažėja per pusę, kol visai išnyksta. Švitinimas vyksta iš lėto. Radioaktyviųjų sėklų implantuojama tiek, kad, nuolat mažėjant jų aktyvumui, būtų pasiekta suplanuota spindulių dozė prostatoje.

Aukštos dozės galios (HDR) brachiterapija. Jos metu prostata iš vidaus apšvitinama panaudojant aukštos dozės galios radioaktyviojo iridžio (192Ir) šaltinį – prostata iškart apšvitinama didele spindulių doze. Radioaktyvusis iridžio (192Ir) šaltinis prostatoje nepaliekamas. Prostatos švitinimas, neskaitant paruošiamųjų procedūrų, trunka 15–25 min.
Visi minėti prostatos radioterapijos metodai vienodai efektyvūs gydant prostatos vėžį, kai jie panaudojami tinkamai, pagal indikacijas.

Šalutiniai brachiterapijos poveikiai

Brachiterapijos šalutiniai poveikiai panašūs į išorinės radioterapijos sukeliamus šalutinius poveikius. Be to, pacientui gali būti skausminga tarpvietė, joje keletą dienų po procedūros gali būti mėlynė. Tada gydytojas paskiria nuskausminamuosius vaistus.

Po implantacijos procedūros šlapime gali pasirodyti nedidelis kiekis kraujo. Tai yra visai normalu, bet jei kraujuoja vis stipriau ir šlapime pastebima krešuliukų, reikia nedelsiant apie tai pranešti gydytojui. Reikia gausiau gerti skysčių – gausiau šlapinantis nebus galimybių susidaryti krešuliams.

Brachiterapija daug mažiau paveikia žarnyną negu išorinė radioterapija, tačiau šlapimkanalio susiaurėjimo rizika didelė. Tuoj pat po implantacijos procedūros vienam iš septynių pacientų tenka laikinai įstumti kateterį į šlapimo pūslę, nes susilaiko šlapimas. Kai kuriems pacientams vėliau išsivysto šlapimkanalio susiaurėjimas, sutrikdydamas šlapinimąsi. Kai kurie pacientai šlapindamiesi jaučia skausmingumą ar diskomfortą, kartais šlapinimasis padažnėja, šlapimo srovė tampa siauresnė. Rekomenduojama gerti daugiau skysčių, nevartoti kavos. Šie simptomai palengvėja po 3–12 mėnesių, kai „sėklos“ praranda radioaktyvumą.

Apie 50 proc. pacientų praėjus keletui metų po gydymo išsivysto impotencija.

Aukštos dozės galios prostatos brachiterapija

Žemos dozės galios brachiterapija tinka gydyti tik geros ir vidutinės prognozės prostatos vėžį, o aukštos dozės galios brachiterapijos panaudojimo galimybės platesnės.

Šiuo metodu gali būti gydomas ir geros, ir blogesnės prognozės prostatos vėžys, t. y. labiau lokaliai išplitęs procesas, kai naviko apimtis yra T2b–T3a, PSA >10 ng/ml, Gleasono diferenciacijos laipsnis >6. Taikant aukštos dozės galios brachiterapiją, į prostatą iškart, procedūros metu, realizuojama numatyta jonizuojančiosios spinduliuotės dozė.

Aukštos dozės galios brachiterapija gali būti ir savarankiškas prostatos vėžio gydymo metodas, ir derinama kartu su išoriniu spinduliniu gydymu. Šis gydymas netaikomas, kai, be prostatos vėžio, pacientas turi kitų sunkių sveikatos sutrikimų, nurodytų aprašant žemos dozės galios brachiterapiją. Paruošimas procedūrai, priežiūra po jos panaši kaip ir žemos dozės galios brachiterapijos atveju.

Aukštos dozės galios prostatos brachiterapiją atliekama tokiomis pat sąlygomis kaip ir žemos dozės galios brachiterapija – taikant bendrinę ar spinalinę nejautrą, sterilioje aplinkoje, kontroliuojant ultragarsu . Į šlapimo pūslę įstumiamas kateteris, į tiesiąją žarną ultragarso aparato daviklis. Procedūrą atlieka gydytojas radioterapeutas ar/ir urologas, spindulinio gydymo planą sudaro medicinos fizikas. Kitaip nei žemos dozės brachiterapijos atveju, kai iš pradžių sudaromas dozimetrinis planas tik po to, vadovaujantis juo, smeigiamos adatos į prostatą ir implantuojamos sėklos, atliekant aukštos dozės galios brachiterapiją, gydytojas kontroliuodamas ultragarsu iš pradžių per prie tarpvietės pritvirtinto šablono angeles į prostatą susmeigia 8–15 adatų. Tada visiškai kaip ir atliekant žemos dozės galios brachiterapiją, dozimetriniam planui sudaryti kas 5 mm per visą prostatos išilginę ašį gaunami skersiniai prostatos vaizdai, kuriuose gydytojas pažymi norimą reikiama doze apšvitinti prostatos apimtį, gretimų organų vietas, kur dozė neturi viršyti leistinų ribų. Medicinos fizikas suformuoja dozimetrinį planą, t. y. apskaičiuoja, kiek laiko ir kuriose į prostatą įsmeigtų adatų vietose turės pabūti radioaktyvusis šaltinis, kad prostata būtų apšvitinta reikiama doze. Kai dozimetrinis planas atliktas, galima pradėti prostatos švitinimą.

Kitaip nei atliekant radioaktyviųjų sėklų implantavimo į prostatą procedūrą, aukštos dozės galios brachiterapija atliekama panaudojant vieną 5 mm ilgio, 0, 348 mm skersmens aukštos dozės galios radioaktyviojo iridžio (192Ir) šaltinį. Šis šaltinis į prostatą pakliūna ne rankiniu būdu stumiant specialaus prietaiso stūmoklį, bet naudojant šiuolaikinius brachiterapijos aparatus su nuotoline automatine šaltinio įstūmimo sistema. VUOI turi šiuolaikinį brachiterapijos aparatą VariSource 200.

Tuo tikslu kiekviena į prostatą įsmeigta adata ilgais lanksčiais plastikiniais vamzdeliais sujungiama su brachiterapijos aparatu (5 pav.). Kai aparatas įjungiamas, jis tiksliai pagal dozimetrinį planą atlieka švitinimo procedūrą – aukštos dozės galios radioaktyvusis iridžio šaltinis iš aparate esančio konteinerio automatiškai 60 cm/s greičiu nustumiamas į numatytą vietą adatoje, kur sustoja numatytam laikui – vyksta švitinimas (kelias sekundes). Laikui pasibaigus, šaltinis daro dozimetriniame plane numatytą žingsnelį atgal (keli mm), sustoja ir vėl vyksta švitinimas. Taip keletą kartų sustojęs, šaltinis grįžta atgal į konteinerį iš kurio tas pats šaltinis automatiškai patenka į kitą vamzdelį, kuriuo nustumiamas į kitą adatą. Viskas kartojasi kitoje adatoje ir visose kitose adatose, kol visa prostata sugeria numatytą jonizuojančiosios spinduliuotės dozę. Kai vyksta švitinimas, pacientas paliekamas vienas, personalas dėl apšvitos pavojaus išeina į kitą patalpą – ši procedūra truka 15–25 minutes. Kai švitinimas baigiasi, šaltinis grįžta į brachiterapijos aparato konteinerį, vamzdeliai nuo adatų atjungiami, adatos iš prostatos ištraukiamos, pacientas pabunda ir išvežamas į palatą.

Gydant ankstyvųjų stadijų prostatos vėžį vien aukštos dozės galios brachiterapija, atliekamos 2–4 procedūros, kiekvieną kartą prostata sugeria 9–11 Gy dozę. Laiko tarpas tarp procedūrų – 1–2 savaitės. Kiekvieną kartą viskas kartojama iš naujo.
Gydant prostatos vėžį gali pakakti ir vienos brachiterapijos procedūros, jei ji derinama su išorine radioterapja.

Po aukštos dozės galios brachiterapijos procedūros galimi panašūs šalutiniai poveikiai kaip ir po sėklų implantavimo į prostatą procedūros.

Po aukštos dozės galios brachiterapijos procedūros Radiacinės saugos instrukcijos nurodymų laikytis nereikia, nes radioaktyvusis šaltinis prostatoje nėra paliekamas.

Atnaujinta 2018-03-27 14:35

Priešinės liaukos vėžys

Slapukų naudojimo pasirinkimai

Funkciniai slapukai (būtini)

Našumo slapukai

Reklaminiai slapukai