Psichologinė pagalba

Dauguma žmonių, sužinoję apie vėžio liga, jaučiasi sugniuždyti. Tuo metu kyla daugybė įvairių emocijų, kurios sąlygoja dažną nuotaikų kaitą, dėl to žmogus jaučiasi sutrikęs. Šis emocijų protrūkis yra normali reakcija į žinią apie ligą, kuri dažnai radikaliai pakeičia nusistovėjusį gyvenimą.

Pacientai nebūtinai turi išgyventi visus aprašomus jausmus ir nebūtinai tai turi nutikti nurodyta tvarka. Šiaip ar taip, išgyvenami jausmai nereiškia, jog pacientas nesugeba susidoroti su savo liga.

Praktinė ir pozityvi veikla
Kartais pacientas gali būti nepajėgus atlikti tuos darbus, kuriuos anksčiau darė be vargo. Bet, kai sveikata pagerėja, jis turėtų kelti sau įveikiamas užduotis ir taip pamažu susigrąžinti pasitikėjimą jėgomis. Užduotys atliekamos ramiai, žingsnis po žingsnio.

Girdima kalbant apie “kovą su liga”. Tai yra sveikas požiūris. Reikėtų pabandyti suplanuoti sveiką ir subalansuotą dietą, išmokti atsipalaidavimo technikos, kurią galima praktikuoti namuose.

Daugeliui žmonių padeda nuolat atliekami pratimai. Kokius pratimus ir kaip energingai atlikti, priklauso nuo to, kaip pacientas jaučiasi. Tikslinga kelti sau realiai pasiekiamus tikslus ir ramiai jų siekti.


Sukrėtimas (šokas) ir netikėjimas

„ Negaliu tuo patikėti. Tai negali būti tiesa "

Dažniausiai tokia būna pirmoji paciento reakcija, kai jis sužino apie vėžį. Žmogus gali būti išsigandęs, sukrėstas, netikėti tuo, kas vyksta. Galima pastebėti, jog jam sunku susikaupti ir atsimininti informaciją, todėl jis iš naujo užduoda vis tuos pačius klausimus. Tai yra įprasta reakcija į šoką.

Kai kuriems žmonėms dėl netikėjimo sunku kalbėtis apie diagnozę su šeimos nariais ir draugais. Tai apsunkina jų bendravimą. Kiti kaip tik jaučia poreikį apie ligą išsikalbėti, taip jie tarsi patys sau padeda suvokti nemalonias naujienas. Šioje situacijoje artimiesiems svarbu suprasti juos supančių žmonių jausmus ir pasistengti padėti.

Baimė ir nežinomybė

„Ar aš mirsiu? Ar man skaudės?"

„Vėžys" – gąsdinantis žodis. Sužinojus apie ligą, susirgusiajam dažniausia kyla mintis: „Aš einu į mirtį". Nustatant ligą ankstyvoje stadijoje, daugelyje atvejų galima pasiekti gerų gydymo rezultatų. Tačiau net jeigu konkrečiu atveju liga pažengusi, šiuolaikiniai pagalbos būdai leidžia kontroliuoti ligos simptomus, ženkliai pagerinti gyvenimo kokybę bei trukmę.

Kitas pacientui labai svarbus klausimas: „Ar man skaudės? Ar tas skausmas bus nepakeliamas?". Iš tikrųjų dažnai sergantieji vėžiu nejaučia skausmo. Be to, šiuolaikiniai skausmo gydymo būdai sėkmingai numalšina skausmą ir leidžia pacientui pačiam jį kontroliuoti.

Daug pacientų nerimauja dėl jiems paskirto gydymo: koks jis bus, kaip veiks ir kaip susidoroti su galimais šalutiniais efektais. Geriausia gydymą smulkiai aptarti su gydančiu gydytoju. Patartina sudaryti rūpimų klausimų sąrašą ir nebijoti paprašyti gydytojo pakartoti atsakymą ar paaiškinti tai, kas liko nesuprasta.

Kai kurie žmonės bijo pačios ligoninės. Tai gali būti gąsdinanti vieta, ypač, jei tai pirmoji gulėjimo ligoninėje patirtis. Vis dėlto geriausiai apie tai pasikalbėti su gydytoju ar slaugytoja, jie mokės nuraminti.

Kartais pacientai gali pastebėti, jog gydytojas nevisiškai atsako į jų klausimus arba iš viso negali atsakyti. Deja, dažnai neįmanoma tiksliai pasakyti, ar navikas visiškai pašalintas. Gydytojai iš patirties maždaug žino, kaip žmonėms padeda tam tikras gydymas, bet neįmanoma tiksliai prognozuoti konkretaus paciento ateities. Daugeliui žmonių be galo sunku gyventi nežinant, ar jis išgydytas, ar ne.

Nežinomybė ir netikrumas dėl ateities gali sukelti didžiulę įtampą, tačiau baimės ir įsivaizdavimai dažnai yra perdėti, baisesni negu tikrovė. Susidomėjimas savo liga ir jos supratimas galėtų padėti nusiraminti. Nepagrįsto nerimo sukelta įtampa gali atlėgti apie tai pasikalbėjus su šeima ir draugais.

 

Neigimas

 „Man viskas gerai, aš nesergu vėžiu"

Kai kurie žmonės nenori nieko žinoti apie ligą ir kalba apie ją tik tiek, kiek yra būtina. Jiems tai geriausias būdas sėkmingai susidoroti su savo jausmais. Jei pacientas taip jaučiasi, jis turėtų tiesiog pasakyti aplinkiniams, jog būtų geriau apie ligą kurį laiką nekalbėti.

Tačiau kartais nutinka kitaip – paaiškėja, jog ne pacientas, o jo šeima ar draugai neigia ligą. Jie ignoruoja faktą, kad nustatytas vėžys, sumenkina nerimą ar ligos pasireiškimo simptomus, sąmoningai keičia pokalbio temą. Jei pacientą tai liūdina ar skaudina, jei reikalinga artimųjų parama, supratimas, jis turėtų pabandyti paaiškinti jiems, ką jaučia: kad žino, kas vyksta, ir kad labai padėtų, jei galėtų pasikalbėti su kuo nors apie savo ligą.

Pyktis

„Kodėl taip atsitiko būtent man? Kodėl būtent dabar?"

Pyktis gali slėpti kitus jausmus – baimę, liūdesį, o pacientas pats to nejausdamas gali išlieti tą pyktį šalia esantiems žmonėms, gydytojams ar slaugytojoms. Religingas žmogus gali jausti pyktį net Dievui.

Visiškai suprantama, jog pacientas yra prislėgtas dėl daugelio dalykų, susijusių su liga, ir jis neturėtų jaustis kaltas dėl užplūdusių piktų minčių ar irzlumo. Tačiau artimieji ir draugai ne visuomet suvokia, jog pyktis nukreiptas ne prieš juos, o prieš ligą. Todėl tikrai būtų naudinga, jei, atlėgus pykčiui, pacientas pajėgtų jiems tai paaiškinti, o jei tai per sunku, pabandytų jiems parodyti šį knygelės skyrių. Jeigu sunku kalbėtis apie ligą su draugais bei artimaisiais, galbūt galėtų padėti psichologas.

Kaltinimai ir kaltės jausmas

"Jei nebūčiau … tai nebūtų niekada atsitikę "

Kartais žmonės kaltina save ar kitus žmones dėl ligos, bandydami rasti paaiškinimą, kodėl taip nutiko būtent jiems. Mes dažnai jaučiamės geriau, žinodami tikslią tam tikro reiškinio priežastį. Bet, kadangi gydytojai retai gali tiksliai pasakyti, kas sąlygojo konkretų vėžio atvejį, neverta kaltinti dėl to savęs.

Apmaudas

"Jums gerai, jums taip nenutiko "

Suprantama, jog susirgęs žmogus jaučia apmaudą ir neviltį, nes būtent jis serga vėžiu, o ne kiti žmonės. Panašus jausmas dėl įvairių priežasčių gali kartotis kas tam tikrą laiko tarpą. Artimieji taip pat kartais gali piktintis dėl paciento ligos sąlygojamų pasikeitimų jų gyvenime.

Dažniausiai naudinga tuos jausmus išsakyti, apie juos pasikalbėti, nes užgniaužtas apmaudas tik sukelia pyktį ir kaltės jausmą.

Užsisklendimas

 „ Palikite mane ramybėje "

Ligos ir gydymosi metu tikrai bus akimirkų, kai susirgęs žmogus norės likti vieni su savo jausmais ir mintimis. Tai gali būti sunku artimiesiems ir draugams, kurie gali pasijusti tarsi atstumti.

Jiems bus lengviau, jei pacientas patikins juos, jog nors šiuo metu neturi noro kalbėtis apie savo ligą, tai padarys, kai tik bus tam pasirengęs.

 

Depresija

Kartais susirgusiojo nenorą kalbėti gali sąlygoti depresija. Depresija – tai ne paprasčiausiai bloga nuotaika, o liga, turinti pakankamai aiškų biologinį pagrindą, kurią galima efektyviai išgydyti, nes žinomi veiksmingi jos gydymo būdai bei priemonės. Kuo anksčiau bus nustatyta diagnozė ir kuo greičiau pradėta tinkama terapija, tuo daugiau šansų, kad pacientas greitai pasveiks, liga nesikartos ir neįgaus sunkios formos, smarkiai sutrikdančios sergančiojo darbingumą, pabloginančios gyvenimo kokybę, dažnai lydimos noro nusižudyti. Tai reikėtų aptarti su gydytoju, kuris pacientui gali paskirti antidepresantų arba pasiųsti jį konsultuoti specialistui.

Depresijos diagnostikos kriterijai pagal Tarptautinės ligų klasifikacijos dešimtąją redakciją (TLK-10)

• Liūdna nuotaika, sumažėję interesai ir pasitenkinimas. 
• Sumažėjusi energija ir padidėjęs nuovargis bei mažas aktyvumas. 
Kiti simptomai
• Susilpnėjusi koncentracija ir dėmesys. 
• Sumažėjęs savęs vertinimas bei pasitikėjimas savimi. 
• Kaltės ir bevertiškumo idėjos (net ir lengvos depresijos metu). 
• Niūrus ir pesimistinis ateities įsivaizdavimas. 
• Savęs žalojimo ar savižudybės idėjos arba veiksmai. 
• Sutrikęs miegas. 
• Sumažėjęs apetitas.

Depresijos gydymo metodai 

Depresijos gydymo metodas parenkamas atsižvelgiant į ligos sunkumą, jos eigos ypatumus, vyraujančius simptomus. Pastaruoju metu daugiausia dėmesio skiriama medikamentiniam depresijos gydymui antidepresantais, greta jo taip pat reikėtų paminėti ir kitus metodus, tai: 

• Psichoterapija. 
• Elektroimpulsų terapija (EIT). 
• Transkranialinė magnetinė stimuliacija (TMS). 
• Šviesos terapija (fototerapija). 
• Miego deprivacija (gydymas nemiga). 
• Fiziniai pratimai. 
• Relaksacinio kvėpavimo technika (RKT). 

 

Kiekvieno žmogaus reakcija į ligą skirtinga, nes nėra nei teisingo, nei klaidingo būdo jaustis. Tos emocijos yra proceso, kurį išgyvena žmogus, dalis. Tai bandydamas susitaikyti su savo liga. Praėjus kuriam laikui, vieni prisitaiko prie pasikeitusių sąlygų, kiti ne.

Ką galima padaryti dėl savęs?


Labai daug žmonių jaučiasi bejėgiai, išgirdę savo diagnozę ir mano, jog nieko kito nebegali padaryti, kaip tik atsiduoti gydytojų ir ligoninių malonei. Tai netiesa. Svarbu pabandyti suprasti savo ligą. Jeigu susirgusiam žmogui pavyksta suprasti savo ligą ir jos gydymą, jis būna geriau pasirengęs susidoroti su esama situacija. Naudinga ta informacija, kuri gaunama iš patikimų šaltinių. Taip išvengiama nereikalingos baimės. Kai kurie žmonės galėtų patarti iš savo asmeninės patirties, tačiau reikia turėti omenyje, jog kiekvienas ligos atvejis yra individualus ir tai, kas tinka vieniems, nebūtinai tinka kitiems. Medicininę informaciją reikėtų gauti iš savo gydytojo.Be to, yra daugybė dalykų, kuriuos šiuo sunkiu laikotarpiu pacientas galėtų  padaryti savarankiškai ar kartu su šeima.

Sergančiųjų partneriai, šeimos nariai ir draugai dažnai patiria panašių jausmų, todėl ir jiems reikia paramos bei pagalbos tai įveikti.

Susirgus pačiam ar artimajam dažnai kyla klausimų kam ir ką sakyti, ar reikia pranešti vaikams, kaip su jais kalbėtis.

 

Kam ir ką sakyti


Kai kurioms šeimoms sunku kalbėtis apie vėžį ar savo jausmus. Pirmoji artimųjų reakcija dažniausiai būna: gydytojas neturėjo sergančiajam pasakyti jo diagnozės. Jie bijo, kad pacientas nesusidoros su tomis naujienomis, arba patiems artimiesiems yra sunku vien dėl to, kad sergantysis žino tiesą.

Jeigu sprendimas nesakyti tiesos jau priimtas, šeimai tenka slėpti ar/ir iškreipti tam tikrą informaciją. Šias paslaptis išlaikyti būna labai sunku, pacientas gali imti jaustis šeimoje lyg izoliuotas. Be to, paslaptys gąsdina ir sukelia įtampą tarp šeimos narių.

Reikia nepamiršti, kad dauguma žmonių įtaria savo diagnozę, net jeigu niekas jiems jos nepasakė. Kur kas lengviau susidoroti su iškilusiomis problemomis, jei esate atviri ir sąžiningi vieni su kitais.

Nesvarbu, ar esate pacientas, ar jo artimasis, ieškokite optimistiškų draugų ar giminaičių, optimistiškas požiūris į ligą visuomet naudingesnis, nei pesimistiškas. Giminaičiai ir draugai galėtų padėti atidžiai išklausydami, ką pacientas nori pasakyti. Jie neturėtų skubinti kalbėtis apie ligą. Dažnai pakanka vien klausytis ir leisti pacientui kalbėti, kai šis yra tam pasirengęs.

Kaip pranešti vaikams

Susidurus su vėžio diagnoze kartais būna sudėtinga nuspręsti, ką būtent pasakoti vaikams apie savo ligą. Tai, kiek galima jiems pasakyti, priklauso nuo jų amžiaus.
Labai maži vaikai dažnai domisi tik tuo metu vykstančiais dalykais. Jie nesupranta ligos, todėl reikalingas labai paprastas paaiškinimas, kodėl jų artimas žmogus nesijaučia gerai ir turi vykti į ligoninę.

Kiek vyresni vaikai galbūt supras ligą, papasakojus istoriją apie geras ir blogas ląsteles. Tačiau bet kokio amžiaus vaikui būtina paaiškinti, jog artimas žmogus susirgo ne dėl jo kaltės, nes dažnai, nors to ir neparodydami, vaikai jaučiasi kalti.

Dauguma vyresnių nei dešimties metų vaikų supranta net ir sudėtingus paaiškinimus.

Paaugliams gali būti ypač sudėtinga susitaikyti su atitinkama situacija, nes jie jaučiasi taip, lyg būtų vėl grąžinami į šeimą, kai jau buvo bepradedą jaustis laisvi ir nepriklausomi.

Būtina įsiklausyti į vaiko baimes ir stebėti, ar nekinta jo elgesys, nes tai gali būti jo jausmų išraiška. Galbūt bus geriau, jeigu apie ligą vaikui bus papasakota po truputį didinant informacijos kiekį. Net labai maži vaikai jaučia, jeigu kas nors yra ne taip, todėl nelaikykite jų nežinioje. Jų baimės dažnai būna kur kas baisesnės nei realybė.

Kaip elgtis segant onkologine liga
  • Būkite GERAS sau. Nekaltinkite savęs, kad Jūs kažko negalite padaryti ar pakeisti. Sukoncentruokite dėmesį į tai, ką galite padaryti. Atkreipkite dėmesį į savo geriausius bruožus.

  • Net jeigu visą dieną tenka gulėti lovoje, ryte pasistenkite nusiprausti ir kuo gražiau susitvarkyti.

  • Nebijokite sakyti NE. Tai nebus nemandagu. Sakyti tai, ką galvojate.

  • Pasikalbėkite su kuo nors apie savo sunkumus ir rūpestį. Išliekite savo jausmus. Išsiverkite. Atverkite savo širdį.

  • Padėkite kitiems. Apsidairykite, gal šalia yra žmonių, kuriems taip pat reikia pagalbos.

  • Nustatykite prioritetus. Išmokite nepersistengti. Liaukitės dirbti, jeigu esate pavargęs. Rūpinkitės savimi.

  • Jeigu yra jėgų, pabandylite užsiimti mankšta arba sportu. Tai ne tik naudunga organizmui, bet ir padeda sumažinti psichologinę įtampą.

  • Darykite tai, kas Jums suteikia daug džiaugsmo. Darykite, ką norite daryti, ir kas jums patinka

  • Spręskite problemas. Pirmiausia, pagalvokite apie problemą, kuri Jus labiausiai neramina. Užrašykite ją ant poperiaus. Tuomet užrašykite savo galimybes ją spręsti. Surašykite visus "už" ir "prieš". Tuomet pasirinkite planą. Surašykite žingsnius, kaip tą planą įgyvendinti. Nubrėžkite laiko ribą iki kurios norėtumėte tą planą įgyvendinti.

  • Tinkami maitinkitės ir miegokite. Galite praktikuoti meditaciją.

  • Juokaukite - mažiausiai kartą per dieną. Išlaikykite viltį.

  • Aiškiai žinokite, dėl ko verta gyventi. Atsakykite sau, kas suteikia Jūsų gyvenimui prasmę.



Atnaujinta 2020-09-22 14:56


Svarbu žinoti: