Konferencijoje „Vėžio gydymo toksiškumas, jo valdymas ir gydymas“ kalbėta apie kompleksinę pagalbą onkologiniam pacientui

Balandžio 12 d. vyko III tarptautinė mokslinė praktinė konferencija „Vėžio gydymo toksiškumas, jo valdymas ir gydymas“. Trijose konferencijos sesijose buvo kalbama apie medikamentinio vėžio gydymo poveikį nefrologijos, endokrinologijos, kardiologijos, neurologijos, vaikų onkologijos, vyresnio amžiaus pacientų onkologijos ir kt. srityse, atskira sesija buvo skirta radioterapijos sričiai. Įžanginėje diskusijoje dalyvavo Nacionalinio vėžio instituto, Klaipėdos universiteto ligoninės, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų, Vilniaus universiteto, Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos atstovai.

Renginį atidaręs NVI direktorius doc. dr. Valdas Pečeliūnas džiaugėsi, kad NVI itin aktyviai organizuoja mokslines-praktines konferencijas. „Svarbios NVI misijos dalys – mokslo vystymas, pacientų gydymas. Bet itin svarbus dalykas yra pacientų švietimas, taip pat informacijos sklaida medikų bendruomenėje. Šiemet tai jau devinta konferencija, kurią organizuoja NVI. Didžiulė padėka kolektyvui už tai,“ – kalbėjo doc. dr. V. Pečeliūnas.

Įžanginėje diskusijoje kalbėta apie vėžio gydymo toksiškumo poveikį paciento gyvenimo kokybei, pagrindinis dėmesys skirtas įvairių sričių specialistų susitelkimo, sprendžiant vėžiu sergančio paciento problemas, klausimui. Anot NVI vadovo doc. dr. V. Pečeliūno onkologiniams pacientams ir jų artimiesiems turėtų priklausyti išplėstinės, valandos trukmės konsultacijos. „Aš kaip gydytojas esu labiau orientuotas į efektyvumą – noriu išgydyti, gauti geresnį rezultatą. Kuo daugiau patirties įgyju, tuo labiau matau, kad pacientui turiu suteikti visą informaciją apie gydymo efektyvumą, toksiškumą ir pabandyti su pacientu surasti geriausią sprendimą. Labai norėčiau, kad Lietuvoje pacientas turėtų išplėstinę šeimos konsultaciją – bent valandą pokalbio dalyvaujant jo artimiesiems apie tai, kaip mes galėtume gydyti vėžį, kokie gali būti šalutiniai efektai, kokia yra jo perspektyva, kokie asmeniniai sprendimai turėtų būti priimami turint šią diagnozę. Reikėtų specifinio paslaugos kodo, kur būtų aiškiai pasakyta, kad pacientui priklauso valanda išplėstinei konsultacijai, į kurią kviečiame jo artimuosius. Ir tai nebūtinai turi būti navikas – tai gali būti ir kardiologinė, gastroenterologinė diagnozė ar kita sunki liga,“ – sakė doc. dr. V. Pečeliūnas.

Anot Klaipėdos universiteto ligoninės direktoriaus dr. Audriaus Šimaičio, labai svarbu, kad į onkologinio paciento gydymą ir jo stebėjimą po gydymo įsitrauktų daugybė specialistų. O tam reikalingi valstybinių institucijų sprendimai.„Onkologinių ligų vaistų toksiškumas atspindi visos mūsų dabartinės pasaulinės medicinos situaciją, kai sprendžiami labai sudėtingi klausimai. Šiuo atveju, tai yra kardiotoksiškumas, oftalmologinės, neurogeninės komplikacijos, todėl čia reikalingas visų specialistų įsitraukimas ir koordinavimas. Taigi, pereiname į kitą lygmenį ir tai jau nėra vien onkologinis ar kardiologinis klausimas. Tai jau tampa visos sveikatos apsaugos vadybinis klausimas plačiąja prasme: valstybė turi galvoti apie tai, kaip reikia organizuoti ne tik šių pacientų gydymą, bet ir sekimą. Turi būti aiškiai apibrėžti protokolai tiek valstybinėse, tiek kiekvienos ligoninės gydymo schemose,“ – kalbėjo dr. A. Šimaitis.

Kalbėdama apie vėžio gydymo toksiškumą, Klaipėdos universiteto ligoninės Onkologijos ir radioterapijos klinikos vadovė dr. Aista Plieskienė išskyrė keletą svarbiausių dalykų radioterapijoje.  „Norėčiau paliesti tris labai svarbius aspektus. Pirmas aspektas: mes gydome gana daug neoperuojamo, lokaliai išplitusio vėžio ir dažnai skiriame radikalų spindulinį gydymą kartu su chemoterapija. Puikiai žinome, kad mūsų praktikoje pacientus su vietiškai išplitusiu vėžiu gydome gana efektyviai, pvz., galvos-kaklo, gimdos kaklelio, plaučių, kai kuriuos tiesiosios žarnos vėžio navikus. Chemospindulinis gydymas nesikeičia per pastaruosius dešimtmečius. Kai skiriama radioterapija kartu su sisteminiu medikamentiniu gydymu, mes susidursime su toksiškumu ir jį turėsime valdyti. Antrasis aspektas, apie kurį turime kalbėti su sveikatos apsaugos sistemos politikais, yra tai, kad šiuolaikinės radioterapijos prieinamumas Lietuvoje nėra pilnai užtikrinamas. Kalbant apie linijinius greitintuvus, deja, ne visi mūsų pacientai šiai dienai gali gauti spindulinį gydymą su naujausiais aparatais. Radioterapinės įrangos atnaujinimas šalyje turėtų būti nuoseklus. Trečiasis aspektas būtų mokslo tyrimai radioterapijoje. Praktiškai, kas dešimtas mūsų pacientas turi didesnį radijo jautrį. Klaipėdoje 2017 metais kartu su Radiacinės saugos centru pradėjome individualaus radijo jautrio mokslinius tyrimus. Manau, tuos tyrimus turime plėtoti, kelti radioterapijos specialistų kvalifikaciją, diegiant naujus metodus radioterapijoje. Taip pat labai svarbus pacientų mokymas ir ugdymas. Valdant toksinius reiškinius, paciento apmokymas yra labai svarbus,“ – kalbėjo dr. A. Plieskienė.

Lietuvos medikų sąjūdžio valdybos pirmininkė Auristida Gerliakienė diskusijoje akcentavo onkologų ir odontologų bendradarbiavimo aktualumą. „Gydytojų onkologų ir odontologų bendradarbiavimas yra daug svarbesnis, nei daugelis specialistų įsivaizduoja. Dirbdama NVI susidūriau daugiausia su burnos vėžiu sergančiais pacientais, tačiau manau, kad tai, ką aš pastebėjau, svarbu visiems ligoniams. Odontologo įsikišimas iki onkologinio gydymo yra svarbus visiems. Turi būti grįžtamasis ryšys prieš skiriant chemoterapiją, nes kaului poveikis yra bendrinis ir jei po gydymo reikia gydyti dantis, odontologams ir pacientams tai yra labai didelis iššūkis. Kviesčiau visus specialistus, kurie gydo onkologinius ligonius, primygtinai kreipti savo pacientus susitvarkyti burnas iki onkologinio gydymo,“ – sakė A. Gerliakienė.

Santaros klinikų Vaikų onkohematologijos centro vadovė prof. Jelena Rascon kalbėjo apie tai, kokių padarinių onkologinės ligos gydymas vaikystėje gali turėti pacientui suaugus. „Vaikų vėžys sudaro labai nedidelę dalį – maždaug 0,5 procento visų naujų vėžio atvejų. Vaikų vėžiui būdingi geri pasveikimo rezultatai: 80 proc. vaikų, kuriems diagnozuojama onkologinė liga, pasveiksta ir gyvena ilgai. Vaikas onkologine liga susirgti gali ir būdamas naujagimiu, ir būdamas darželinukas ar mokyklinio amžiaus. Pasveikus jam reikia augti. Šiandien turime vis didėjančią mūsų buvusių pacientų populiaciją. Paskaičiuota, kad Jungtinėse Valstijose 1 iš 1000 20-29 m. amžiaus žmonių yra buvęs vaikų onkologinis pacientas. Ši populiacija didės Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje. Siekiant sušvelninti vėlyvą toksiškumą, beveik 60 proc. mūsų pasveikusių pacientų turi lėtinę ligą, susijusią su buvusia onkologine liga ir taikytu gydymu. Ir šiuo atveju tai tampa nebe onkologo, o kitų sričių specialistų iššūkiu“ – kalbėjo prof. J. Rascon.

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Farmacijos ir farmakologijos centro docentė dr. Kristina Garuolienė diskusijoje akcentavo klinikinių vaistininkų poreikį Lietuvoje. „Lietuvoje klinikinių vaistininkų neturime, bet, turbūt, laikas galvoti apie jų atsiradimą mūsų sveikatos sistemoje. Turime keletą klinikinių farmakologų, kurių labai trūksta ir žinau, kad visos ligoninės labai ieško šių specialistų. Suprantant situaciją, kai trūksta mūsų sistemoje gydytojų, mes niekada neturėsime tiek klinikinių farmakologų, kurie galėtų konsultuoti kiekvieną, onkologine liga sergantį pacientą. Todėl turime galvoti, kad mūsų sistemoje turi atsirasti klinikiniai vaistininkai, kurie gali prisidėti prie geresnės gydymo kokybės. Kai skiriame inovatyvius vaistus, daugeliu atveju reikia ypatingos stebėsenos. Be to, reikia informuoti pacientą, kas jam gali atsitikti, kad jis galėtų sekti ir stebėti save, o pastebėjęs kažkokius požymius, kreiptųsi į gydytoją laiku, o ne pradelstų jo sveikatai labai svarbų laiką,“ – sakė doc. dr. K. Garuolienė.

NVI Chemoterapijos su dienos stacionaru vyriausioji koordinatorė Dina Janavičienė akcentavo onkologinio paciento švietimo ir mokymo svarbą. „Slaugytojos yra neatsiejama gydymo komandos dalis, juk didžiausią laiko dalį pacientas praleidžia su slaugytojomis. Kiekvienas onkologinis pacientas medikamentinį gydymą priima skirtingai, kiekvieno reakcija į gydymą irgi skiriasi. Todėl labai svarbu pacientą iš anksto informuoti apie galimus šalutinius reiškinius. Reikėtų šviesti pacientus, apie tai garsiai kalbėti. Tai labai aktualu, kadangi pacientas išvyksta namo ir nežino, kas jam gali nutikti, neretai galvoja, kad jo organizmą veikia kiti veiksniai. Todėl dažnai į gydymo įstaigą kreipiasi pavėluotai. Čia labai svarbus įvairių sričių specialistų bendradarbiavimas ir susitelkimas,“ – šnekėjo D. Janavičienė.

NVI pacientų tarybos atstovė, Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos direktorė Neringa Čiakienė iškėlė psichiatrų poreikio klausimą vėžiu sergantiems ligoniams. „Pasidomėjau, kokiais dalykais labai domisi onkologiniai pacientai socialiniuose tinkluose. Apie pašalinį gydymo poveikį diskutuojama labai dažnai. Pacientai ieško pagalbos, informacijos vieni iš kitų, tikėdamiesi, kad jiems atsakys ir gydytojai specialistai. Diskusijoje išgirdau keletą žodžių, kurie siejasi su paciento keliu. Kai pacientas pradeda savo kelionę per ligą, jam tenka susidurti su įvairiais specialistais. Visada klausiu, kaip pacientui gauti pagalbą laiku? Į ką kreiptis? Čia dalyvauja įvairių sričių specialistai – kardiologai, odontologai, pas kuriuos patekti greitai yra sudėtinga. Taip pat reikėtų kalbėti apie onkologinės ligos poveikį psichinei sveikatai, depresyvias nuotaikas, nebe psichologo, o psichiatro pagalbą. Apie retesnius poveikius informacija randama ne visada, ne visada ir žinoma, kur jos ieškoti,“ – problematiką aiškino N. Čiakienė.

Konferencijos organizatorės, NVI Chemoterapijos su dienos stacionaru skyriaus vedėjos doc. dr. Birutės Brasiūnienės nuomone, kad nors su onkologiniu pacientu dirba didelė specialistų komanda, dar yra kur tobulėti. „Ar šiandien mes turime kalbėti apie medikamentinio vėžio gydymo toksiškumą? Tikrai taip. Slaugytojos patvirtins, kad turbūt nėra savaitės ir nėra dienos, kad nuo vaistų neįvyktų alerginės reakcijos, nekristų kraujospūdis, nereikėtų kviesti reanimacijos specialistų. Viso gydymo metu vyksta labai glaudus ir nuoseklus bendradarbiavimas su įvairiausiais specialistais – kardiologais, odontologais, endokrinologais, nefrologais. Norėtųsi kalbėti apie tai, ką mes galime daryti tobuliau ir geriau, atliepdami paciento lūkesčius, didindami tarpusavio bendradarbiavimą. Sakyčiau, yra trys blokai: pacientas, jo mokymas (atsižvelgimas į paciento amžiaus, socialinės grupės faktorius, kam dedikuoti jo mokymą) ir informacinės technologijos. Ar jos pilnai atliepia paciento poreikį, o gal tai yra dar neišnaudotas rezervas ir su pacientu galime palaikyti dar glaudesnį ryšį?“- kalbėjo doc. dr. B. Brasiūnienė.  

Konferenciją organizavo Nacionalinis vėžio institutas, Lietuvos onkologų draugija, Vilniaus universitetas, Lietuvos spindulinės terapijos sąjunga.