Imunitetas

Imuninę sistemą sudaro morfologiškai ir funkciškai vieninga limfinių organų ir audinių visuma.

Organizmo apsaugą nuo svetimos medžiagos užtikrina įgimto (arba nespecifinio) ir įgyto (arba specifinio) imuniteto funkcijos, kurios kartu su kitomis sistemomis palaiko organizme vykstančių biocheminių procesų pusiausvyrą (homeostazę).

Įgimto imuniteto funkciją atlieka fiziniai bei cheminiai barjerai – oda, gleivinė, žarnyno mikroflora, fermentai, taip pat dalis limfocitų, vadinamų natūraliais kileriais (NK), fagocituojančios ląstelės (fagocitai) – neutrofilai, monocitai, audinių makrofagai ir kai kurie citokinai.

Citokinai – tai labai didelė grupė baltyminių medžiagų, koordinuojančių imunines reakcijas. Jų sudaryta imuninio atsako reguliavimo sistema – „citokinų tinklas“ – jungia produkuojančias citokinus ląsteles ir ląsteles-taikinius (t. y. ląsteles, turinčias receptorius atitinkamiems citokinams).

Įgimtam imunitetui priklauso ir komplemento sistema (grupė organizmo apsaugai svarbių baltymų). Visi minėti komponentai organizme egzistuoja dar nesusidūrus su patogenu (ligos sukėlėju, sugebančiu mechaniškai, chemiškai ar molekuliniu lygiu sužaloti ląstelę).

Įgyto imuniteto funkcijos suaktyvėja tik po kontakto su svetima medžiaga ir specifiškai veikia tik prieš konkrečias svetimas molekules. Medžiagos, kurios atpažįstamos kaip „svetimos“ ir sukelia imuninės sistemos atsaką, vadinamos antigenais. Organizme prieš antigenus, kaip prieš „svetimas“ medžiagas, gaminasi baltymai – antikūnai (imunoglobulinai). Susidarę antigeno–antikūnų kompleksai lengviau fagocituojami (t. y. „praryjami“ ir sunaikinami fagocitinių ląstelių) ir tokiu būdu antigenas pašalinamas iš organizmo. Antikūnais padengtas ląsteles aktyviau naikina ir kraujo baltymų grupė – komplemento sistema.

Įgyto imuniteto funkcijas atlieka įvairūs limfocitai: T helperiai (pagalbininkai) bei T citotoksiniai/supresoriai limfocitai ir jų gaminami citokinai, B limfocitai, produkuojantys specifinius antikūnus (arba imunoglobulinus, kurių yra trys pagrindinės klasės – G, A ir M). Įgimto imuniteto funkcijai priklauso ir svetimos medžiagos pateikimas įgyto imuniteto sistemai, kuri gali reaguoti tik į atitinkamai „pristatytą“ antigeną.

Imuninės sistemos ląstelės tarpusavyje glaudžiai sąveikauja ir žmogaus organizme nuolat migruoja.

Pagrindinės šios sistemos ląstelės yra T, B ir NK limfocitai. T limfocitai skirstomi dar į kelias klases: T helperiai (Th), imuninio atsako pradininkai, duoda signalą kitoms ląstelėms aktyvuotis ir pagal tai, kokią imuninės sistemos grandį aktyvuoja (ląstelinę ar humoralinę), dar skirstomi į Th1 ir Th2. T citotoksiniai/supresoriai ir NK limfocitai naikina pakitusias ar infekuotas ląsteles. B limfocitai gamina imunoglobulinus (antikūnus).

Įvairios limfocitų „rūšys“ (subpopuliacijos) yra nustatomos pagal jų paviršiuje esančias molekules – diferenciacijos antigenus, žymimus raidėmis CD (angl. cluster of differentiation) ir skaičiumi. CD molekulės rodo ląstelės funkcinę paskirtį. Naudojant atitinkamas metodikas galima nustatyti įvairias limfocitų subpopuliacijas kraujyje, organizmo skysčiuose bei audiniuose.

Kai kurių imuninių ląstelių žymenys:

CD3T - limfocitai
CD4T - helperiai
CD8T - citotoksinai
CD19, CD72 - B limfocitai
CD16/56 - NK ląstelės
CD14, CD64 - monocitai, makrofagai

Centriniuose imuninės sistemos organuose (čiobrialiaukė, kaulų čiulpai) limfocitai subręsta, o toliau cirkuliuoja kraujyje ar limfoje ir patenka į periferinius limfinius oranus (blužnį, limfmazgius, žarnyno limfinį audinį ir t.t.). Čiobrialiaukėje (lot. thymus) subrendę limfocitai vadinami T limfocitais. B limfocitai, NK ląstelės, monocitai bręsta kaulų čiulpuose