Prof. K. Pelčaro stipendijos laureatas A. Žalimas: „Mokslinė veikla man yra kaip gydytojo profesijos įprasminimas“

Praėjusių metų pabaigoje Nacionaliniame vėžio institute tradiciškai įteiktos prof. Kazimiero Pelčaro stipendijos. Vienas iš laureatų – gydytojas urologas, Klinikinės onkologijos laboratorijos jaunesnysis mokslo darbuotojas Algirdas Žalimas. Mokslininkas sako, kad žinia, jog tapo stipendijos laureatu jį maloniai nustebino ir tapo ne tik asmeniniu, bet ir komandiniu įvertinimu. Apie viską plačiau – interviu.

Pernai tapote prof. K. Pelčaro stipendijos laureatu. Kaip reagavote?

Buvau netikėtai ir maloniai nustebintas. Pretenduodamas visada tikiesi, tačiau pats faktas visada džiugina ne tik mane, bet ir artimus žmones.  Sulaukiau daug sveikinimų iš draugų, kolegų.

Ką jums reiškia būti šios stipendijos laureatu?

Tai įvertinimas visai didžiulei komandai, kuri prisidėjo prie inkstų vėžio tyrimų. Man tai yra paskatinimas tęsti pradėtus darbus. Matau prasmę ir svarbą būti šios puikios komandos dalis. Viliuosi, kad mokslinė grupė neiširs, o tik pildysis.

Esate gydytojas urologas, taip pat dirbate Klinikinės onkologijos laboratorijoje. Kaip sekasi derinti klinikinę ir mokslinę veiklą?

Mokslinė veikla man yra kaip gydytojo profesijos įprasminimas. Tai yra dar daugiau, negu vien teisingai parinktas gydymas ar gerai atlikta operacija. Gebėjimas papildomai ir kitaip prisidėti prie didesnio ligos supratimo ir jos valdymo ar net sergamumo mažinimo mane motyvuoja stengtis surasti laiko ne vien tik darbo metu, bet ir laisvu laiku po darbų.

Kada ir kaip nusprendėte būti ne tik gydytoju, bet ir tyrėju?

Penktame medicinos studijų kurse. Tiesa, kelias nebuvo lengvas. Tiek mokslinės temos, tiek vadovo paieškos atėmė papildomo laiko. Esu dėkingas prof. Sonatai Jarmalaitei, kad mane pastebėjo ir pasitikėjo. Iš tiesų, pasirinkta inkstų vėžio mokslinių tyrimų kryptis labai reikalinga  mūsų šaliai, kadangi Lietuvoje stebimas vienas didžiausių Europos Sąjungoje sergamumas ir mirtingumas nuo inkstų vėžio. Pirmaujame ir pasaulio mastu. Lietuva pasaulyje yra antroje vietoje pagal sergamumo inkstų vėžiu rodiklius ir pirmoje pagal mirtingumą. Aiškinantis to priežastis atliekame tyrimus tiek lokaliai, tiek dalyvaujame tarptautiniuose projektuose.

Kur matote mokslo pažangos naudą pacientui kaip klinicistas?

Mokslas neatsiejamas nuo klinikinės praktikos, ypač onkologijoje. Nauji tikslesni diagnostiniai metodai, dirbtinio intelekto didėjantis vaidmuo, skysčių biopsijos. Ir tai tik maža dalis naujovių, kurios sparčiai keičiasi. Jeigu visai dar neseniai operacijos buvo atliekamos atviru ar laparoskopiniu būdu, dabar vis labiau įsitvirtina robotinė chirurgija ar kiti minimaliai invaziniai gydymo metodai, leidžiantys tiksliau atlikti operaciją ir kuo labiau išsaugoti svarbias struktūras. Nekalbant apie naujos kartos vaistus ar jų kombinacijas, galinčias ženkliai pagerinti išplitusiu vėžiu sergančių pacientų išgyvenamumą.

Kaip manote, kodėl svarbu susikalbėti klinicistams ir mokslininkams?

Gydytojams ir mokslininkams privalu žengti išvien, tikriausiai kaip ir kitų profesijų atstovams. Bendradarbiavimas ir komandinis darbas yra pagrindiniai vedliai greitesnio ir geresnio rezultato link. Jeigu gydytojai klinicistai gali nusakyti, ko labiausiai reikia, kas būtų iš ties naudinga diagnozės nustatymo ar gydymo procese, tai mokslininkų patirtis ir didžiulis darbas laboratorijose leidžia atrasti bei pritaikyti mokslo žinias praktikoje.

Ką mėgstate veikti po darbų? Galbūt turite kokių nors hobių?

Esu kilęs iš Platelių. Žemaitijos miestelis prie man gražiausio Lietuvos ežero, tad ir hobis susijęs su vandeniu. Dauguma to krašto draugų yra prisiekę žvejai.  Man visada patiko aktyvi veikla, tokie kaip jėgos aitvarai, vandenlenčių sportas ar giluminis nardymas. Nors tai dažniausiai būna šiltuoju sezonu Lietuvoje ar per atostogas užsienyje, bet visada esant galimybei stengiuosi laiką praleisti prie vandens. Na, o po darbų dažniausiai būna pasivaikščiojimai gamtoje su šuniu, kartu ir įdomias audio knygas klausau.

Ačiū už pokalbį.