Iškilmingame renginyje pagerbtas NVI pradininkas Vilniuje

Trečiadienį iškilmingame akademinių mokslo metų pradžios renginyje pagerbtas Nacionalinio vėžio instituto (NVI) pradininkas Stepono Batoro universiteto (šiandien – Vilniaus universiteto) profesorius Kazimieras Pelčaras –  jo vardu po rekonstrukcijos pavadinta didžioji salė.

Prof. K. Pelčaro iniciatyva 1931 m. Vilniuje pradėjo veikti Onkologijos ligoninė ir Institutas, po kelių metų oficialiai pavadinti Sergančiųjų vėžiu tyrimo–gydymo institutu. Sukauptos mokslo žinios apie vėžį antrajame–ketvirtajame  praėjusio amžiaus dešimtmetyje sudarė sąlygas pažengusiose Europos šalyse steigti vėžio institutus. Nuo 1931 m. Nacionalinis vėžio institutas skaičiuoja savo gyvavimo metus – ateinančiais metais Institutui sukanka 90 metų.

Diana Nausėdienė: galime didžiuotis tradicijų tąsa ir inovacijomis

Viena renginio viešnių – pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė – sveikindama susirinkusius pabrėžė pagarbą medikams ir mokslininkams.

„Esu laiminga, galėdama pasveikinti čia susirinkusią bendruomenę. Jūs kasdien padedate žmonėms kovoti už gyvenimą. Mokslo ir medicinos pažanga kiekvienais metais suteikia vis daugiau galimybių įveikti pačias klastingiausias ligos formas. Ir Jūs prisidedate prie šios mokslo pažangos. Lietuva gali didžiuotis savo medikais ir mokslininkais, tradicijų tąsa ir inovacijomis“, – sakė pirmoji ponia.

D. Nausėdienė taip pat sakė, kad už žinias ne mažiau svarbu ir medicinos darbuotojų žmogiškumas bei šiluma.

„Medikas yra ne tik profesija, bet ir pašaukimas. Tik Jūs žinote, kiek iš tiesų dvasinės ir fizinės sveikatos bei jėgų kainuoja naktiniai budėjimai, kova už gyvybę. Kaip dažnai apima nuovargis ir neviltis. Nuoširdžiai linkiu Jums sveikatos ir ištvermės, artimųjų supratimo ir kuo dažniau matyti išvykstančių pasveikusių žmonių šypsenas“, – medikų bendruomenei linkėjo pirmoji ponia.

Pirmoji ponia taip pat pasidžiaugė, kad prisimenama iškili garsaus tarpukario gydytojo ir mokslininko K. Pelčaro asmenybė. 

Pirmoji Lenkijos ponia džiaugėsi dvišaliais santykiais

Renginyje dėl epidemiologinės padėties negalėjusi dalyvauti pirmoji Lenkijos ponia Agata Kornhauser–Duda atsiuntė laišką, kurį perskaitė Lenkijos Respublikos ambasadorė J.E. Urszula Doroszewska.

„Mano šalyje prof. Kazimiero Pelčaro asmenybė yra gerai žinoma, jis suvaidino pagrindinį vaidmenį vystant onkologijos mokslą prieškario metu. Jo vaisingą darbą kovojant su vėžiu nutraukė egzekucija, o jo palaikai ilsisi Paneriuose prie Vilniaus“, – rašė p. A. Kornhauser–Duda.

Ji laiške pabrėžė puikią bendrą medicinos mokslų formavimo ir plėtros istoriją, ypač onkologijos srityje: „Esu tikra, kad tolesnės pastangos bei bendradarbiavimas tiriant ir gydant vėžines ligas bus naudingas dvišaliams santykiams bei pagilins natūralią draugystę tarp lietuvių ir lenkų. Šis bendradarbiavimas man labai svarbus, kadangi Lenkijoje vykdau Kovos su krūties vėžiu ambasadorės funkciją“, – pabrėžė pirmoji Lenkijos ponia.

NVI vadovė akcentavo, kas daro šį Institutą stiprų

NVI vadovė prof. Sonata Jarmalaitė, sveikindama Instituto bendruomenę su akademinių metų pradžia, dėkojo svečiams ir Instituto  bendruomenei.

„Esu dėkinga NVI bendruomenei, kad daugelį metų puoselėjo, kryptingai tęsė mokslo ir klinikos sinergijos mintį, darbo objektu matė ne tik sudėtingą ligą, bet ir individualią ligos istoriją, pažeidžiamą pacientą, puoselėjo empatiškumo, altruizmo, atsidavimo darbui principus. Instituto istoriją šiandien kuriame mes visi kartu – tvirta NVI bendruomenė – mokslas ir klinika drauge“, – įsitikinusi profesorė.

„Esu dėkinga įstaigos valdytojo teises įgyvendinančioms Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai bei Sveikatos apsaugos ministerijai, vertinančioms mūsų įstaigos unikalumą ir reikšmę šaliai, bei Vilniaus universitetui – už visapusišką paramą ir ateities bendrystės viziją“, – kalbėjo prof. S. Jarmalaitė.

NVI vadovė apžvelgė, koks Institutas yra šiandien.

„Tai vienintelis mokslo institutas šalyje, gydantis vėžį ir vienintelė gydymo įstaiga, į aukštus prioritetus iškėlusi klinikos mokslinę veiklą. Esame vienintelis Europos vėžio institutų organizacijos akredituotas vėžio centras Lietuvoje, įpareigotas puoselėti aukščiausius tarptautinius standartus, vienintelis vėžio gydymo ir tyrimų centras jau 90 metų veikiantis Lietuvoje. Link savo šimtmečio NVI žengia labai svarbiu laikotarpiu, kai visa Europa kyla į naują kovos su vėžiu etapą – Vėžio misiją, kurios tikslas sukurti Europoje vieningą vėžio kontrolės sistemą ir padaryti reikšmingą šuolį, išsaugojant žmonių gyvybes. Esame tam, kad kilnioje kovos su vėžiu misijoje neštume savo šalies lyderystės vėliavą, kad būtume priešaky šalies veiksmuose kovojant su vėžiu naujausių mokslo pasiekimų ginklu. Pagarba istoriniam paveldui, žinių ir tradicijų perimamumas, jūsų, mieli kolegos, išskirtinė kompetencija ir bendras darbas šį institutą daro stiprų ir išskirtinį“, – kalbėjo prof. S. Jarmalaitė.

VU rektorius apie onkologijos istoriją

Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas priminė, jog Vilniuje medicininė praktika paliudyta nuo didžiojo kunigaikščio Vytauto laikų, kuomet valdovas iš aplinkinių šalių kviesdavosi medikus. Daugiau žinių apie tokius medikus turime iš XVI a. Gali būti, kad tuo metu Vilniuje lankėsi vienas žymiausių to meto medikų Paracelsas.  

Profesorius tęsė, kad profesionalus medicinos dėstymas Universitete atsirado tik XVIII a. pabaigoje, jau reformų periodu. 1781 m. buvo įsteigta Medicinos kolegija, o pirmaisiais profesoriais tapo italas Steponas Laurynas Bizijas bei prancūzai Mykolas Renjė ir Jokūbas Briotė. Per metus fakultete susiformavo tokių specialybių kaip anatomijos ir medicinos teorijos, chirurgijos ir akušerijos, operacinės chirurgijos ir anatomijos dėstymas. Rūpintasi ir klinikinės bazės steigimu, prijungiant prie Universiteto kelias špitoles. Tiesa, iš pradžių studentų gausėjo lėtai, teko įtikinėti kvalifikaciją kelti net miesto barzdaskučius. Visgi profesijos prestižas greitai kilo, o 1785 m. jau buvo apginta pirma medicinos disertacija. Universitetas buvo viešojo gyvenimo dalis, todėl dar 1770 m. Bizijas atliko pirmą viešą lavono skrodimą Vilniuje. Medicinos mokymas trukdavo penkerius metus, po to sekdavo dar metų praktika ligoninėje.   

„Naujas medicinos raidos etapas Vilniuje susijęs su Juozapo Franko veikla. Institucionalizacija – europinio lygio pavyzdinės Medicinos klinikos, Vakcinacijos instituto, Medicinos draugijos įsteigimas. 1811 m. pasirodė J. Franko veikalas „Praktiški medicinos patarimai“, kuris buvo to meto vidaus ligų enciklopedija ir jame aprašytas įvairių organų vėžys. Tai laikais vyrwavo taikomasis mokslo pobūdis. Kaip geros struktūros ir aukšto profesinio lygio Vilniaus medikų mokykla dominavo XIX a. Rusijos imperijoje. Kas penktas Rusijos imperijos gydytojas buvo studijavęs Vilniuje“, – pasakojo VU rektorius prof. R. Petrauskas.

Onkologijos mokslo raida Lietuvoje prasidėjo XVIII a. pabaigoje. Tuo metu Vakarų Europoje pradėtos sėkmingos auglių šalinimo operacijos. LDK teritorijoje pirmąją sėkmingą krūties auglio operaciją atliko privatus Radvilų Nesvyžiaus dvaro chirurgas Frydrichas Liudvikas Oehme, darbą gavęs Universiteto profesoriaus S. L. Bizijaus rekomendacijos dėka. Po dviejų metų, 1779-aisiais buvo išspausdintas ir jo straipsnis apie krūties vėžio gydymą. Rašydamas apie krūties auglio pašalinimo operaciją chirurgas teigia, kad jo pacientė visiškai sugijo. Toliau pastebi, kaip sunku įtikinti žmones sergančius tokiomis ligomis, kad jiems būtina chirurginė intervencija. Sergantieji dažniau renkasi baisius skausmus kentėti, nei pasitiki chirurgų operacijomis. Dėl šios priežasties jis nutaręs visą šį atvejį smulkiai aprašyti ir viešai išspausdinti, tuo siekdamas padėti ir kitiems kolegomis bei didinti visuomenės pasitikėjimą chirurgais.

XIX a. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto, vėliau Medicinos–chirurgijos akademijos mokslininkai  domėjosi onkologinėmis problemomis ir užėmė šioje srityje vieną pirmųjų vietų Europoje.

„Vilniaus universitetą ir Nacionalinį vėžio institutą sieja daugelis projektų. Instituto ir Universiteto padaliniai aktyviai ir  produktyviai bendradarbiauja onkologijos mokslo srityje, plėtodami vėžio epigenetikos, genomikos, molekulinės diagnostikos, biomedicininės fizikos, kitas kryptis. Instituto mokslininkai yra aktyviai įsitraukę į VU vykdomas studijų veiklas: dėsto magistrantūros ir  doktorantūros programose, nemažai VU bakalaurantų ir  magistrantų Instituto mokslinėse laboratorijose rengia baigiamuosius darbus, o doktorantai – mokslo projektus, vadovaujami Instituto mokslininkų. Universiteto plėtrą siejame visų pirma su įvairaus lygio partnerysčių plėtojimu. Nacionalinio lygmens ligoninės neabejotinai priklauso šiai grupei, todėl šiuo metu įsitraukėme į procesą, siekdami tapti Instituto dalininkais. Esu įsitikinęs, kad VU dalyvavimas dar labiau sustiprins Instituto lygį, o Universitetas galės dar geriau nei iki šiol panaudoti Instituto bazę studijoms ir mokslui“, – kalbą baigė profesorius.

Č. Okinčicas: dar laukia vienas iššūkis

Nepriklausomybės akto signataras Česlavas Okinčicas savo kalboje akcentavo, kad prof. K. Pelčaras buvo kviestas dirbti didžiausiuose pasaulyje vėžio centruose, jam buvo siūlyta išvykti į Londoną, Romą, Niujorką bei galimybė vystyti ten mokslinę veiklą.

„Jis atsisakė. Visam laikui pasiliko mylimame Vilniuje. Viename iš masinių kapų Paneriuose“, – dėstė Č. Okinčicas.

Prof. K. Pelčaro biografas Konradas Gurskis rašė: „Apie profesorių Pelčarą turėtume kalbėti kuo geresniais žodžiais, nes jis buvo visapusiškai išsilavinęs žmogus, spinduliuojantis intelektu, erudicija, protu, turintis ryškių humanistinių ir meninių interesų, išmintingas socialinis aktyvistas, bet svarbiausia – jis buvo nepaprasto gerumo, tiesos žmogus, pasižymintis išskirtinėmis etinėmis vertybėmis ir labai gilia morale, humanistas, nuostabus draugas, aukštos bendravimo kultūros, nepaprasto asmeninio žavesio žmogus “.

Nepriklausomybės akto signataras Č. Okinčicas informavo, kad iniciatyva įamžinti prof. K. Pelčaro vardą Nacionalinio vėžio institute kylo iš NVI gydytojos Kristinos Rotkevič, tačiau svečias padėkų negailėjo visai NVI mokslo tarybos nutarimu sudarytai laikinajai darbo grupei, jos pirmininkui Onkourologijos skyriaus vedėjui dr. Albertui Uliui. Svečias džiaugėsi, kad jau dvejus metus buvo skiriamos K. Pelčaro vardo stipendijos. Liko viena neįgyvendinta idėja  – įrengti prof. K. Pelčaro vardo skverą.

Projekto rėmėjos, Lenkijos farmacijos gigantės „Polfa Tarchomin" valdybos pirmininkas Jarosławas Królis atsiuntė vaizdo sveikinimą, kuriame džiaugėsi galėjęs prisidėti prie kilnios idėjos įgyvendinimo.

K. Pelčaro vardo salės architektas – Albertas Domereckas. Bareljefą sukūrė Marius Zavadskis.